„Švietimas yra gyvenimiškai
socialinė ugdymo funkcija, kuri reiškiasi bręstančiosios kartos apipavidalinimu
kultūrinėmis vertybėmis, kultūros ir kitų švietimo lobių pagalba“.1
Jonas Laužikas
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Vaikų ir jaunimo meninė kultūra
Meninio ir kultūrinio ugdymo sąveika
Šiandien meninio ugdymo dalykai bendrojo lavinimo programose įprastas
reiškinys. Tačiau kiekvieno iš jų kelias į mokyklą turi ilgą, kliūtimis
ornamentuotą, prieštaringų atradimų, didaktinių, metodinių ieškojimų istoriją.
Meno disciplinoms keliami tikslai, uždaviniai nuolat keitėsi. Dailė, muzika, jau seniai pripažinti ugdymo
„dalyviai“, drama, šokis, kaip dalykai kuriems skirtas laikas ugdymo plane, taip
pat jau rado vietą mūsų mokyklose. Kaip pasirenkamieji, papildomieji dalykai
bendrajame lavinime yra pramoninis ir
grafinis dizainas, kompiuterinis dizainas, fotomenas, videomenas, medija,
chorinis dainavimas, sportiniai ir pramoginiai šokiai, retorikos menas,
fitodizainas, grafinis projektavimas, modeliavimas ir kt. Apie minėtų dalykų tikslus ir uždavinius,
reikšmę saviugdos procese, meninių disciplinų, kaip integruojančių visą ugdymą
vertė, jų kultūrinė vertė ir kt. nuolat
diskutuojami įvairiais lygmenimis – tiek pedagogų praktikų, tiek švietimo organizatorių ir edukologijos
teoretikų. Matyt, artėjama prie vieno sutarimo. Šie dalykai pirmiausia svarbūs
kaip visuminio, kultūrinio, dvasinio ugdymo erdvės. Meno teoretikas prof.
A.Gaižutis knygoje „Vaikystė ir grožis“, kuri devintąjame praėjusio amžiaus
dešimtmetyje buvo tapusi meno pedagogų stalo knyga, rašo: „Auklėjimas grožiu ir menu nėra priemonė,
realizuojanti utilitarinius tikslus, o sudėtinė, integrali žmogaus dvasinės kutūros dalis, turinti savo santykinį
autonomiškumą ir tam tikrą istoriškai kintantį turinį. Pagrindinį visų
auklėjimo sudedamųjų dalių tikslą – harmoningos asmenybės ugdymą – padeda
įgyvendinti estetinio ir meninio auklėjimo specifika.“2 Meninio ugdymo
kultūrinę dimensiją pastaruoju metu pabrėžia įvairūs ES, ET, EP, Jungtinių
tautų dokumentai, rengiami tarptautiniai kultūrinio ugdymo sklaidos
simpoziumai, konferencijos, seminarai. Apie meninio ir kultūrinio ugdymo
sanglaudą, integraciją diskutuoja ir tarptautinių meno edukacijos organizacijų nariai: dramos/teatro (International Drama/theatre
Educators Association), dailės (International Society for Education through Art ), muzikos (International Society
for Music Education), meno edukatorių asociacijų sąjunga (World Alliance of
IDEA, ISME and InSEA ).
Kultūrinio ugdymo didaktika, integracinės galimybės, metodų paieška, bei
įvairių švietimo įstaigų, papildomo ugdymo, muziejų ir kitų kultūros įstaigų dermė, darnus įsijungimas į
ugdymo procesus – tai įdomus pedagoginės kūrybos darbas, kuris veriasi visiems
švietimo ir kultūros srityse dirbantiesiems.
Pastaraisiais dešimtmečiais plėtojantis ryšiams su užsienio šalių
mokyklomis, dairantis kaip kaimyninėse šalyse plėtojamas kultūrinis ugdymas
daug pamatyta ir pritaikyta mūsų švietimo sistemoje. Artimiausia, labiausiai
imponuojanti Skandinavijos šalių meninio ir kultūrinio ugdymo patirtis. Apie
tokią patirtį rašyta pedagoginėje spaudoje.3 Dabar jau ir mūsuose tapo įprasti
meno kultūros renginiai mokyklose -
„meno dienos“, „meno savaitės“, „meno forumai“. Tokie renginiai sutelkia
mokyklų bendruomenes, dažnai tampa viso miesto švente. Kaip pavyzdžius
paminėsiu Šakių „Varpo“ gimnaziją, kur jau daugiau kaip dešimtmetį rengiamos
meno šventės, jose dalyvauja ir menininkai profesionalai, vykdomi integruoti
meniniai projektai, mokinių darbai papuošia miesto skverus ir parkus. Kita
Šakių mokymo įstaiga, „Žiburio“ gimnazija, lyg lenktyniaudama, kasmet organizuoja
meninį renginį „Plyta“, garsėjantį meniniais performansais, instaliacijomis,
medija projektais. Utenos dailės mokykloje ne tik veikia keletas muziejų,
galerijų, bet ir nuolat vyksta meno kultūros šventės. Iš skandinavų perėmėme
dabar jau įprastą sąvoką – vaikų ir jaunimo kultūra. 2007 m. pirmą kartą Lietuvoje
paskelbti Vaikų kultūros metais.
Vaikų meno kultūros amžius
XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje
tautų pavasario vėjai, naujo, demokratinio, pažangaus gyvenimo viltys skatino
ir jaunuomenės auklėtojus, švietimo ir ugdymo organizatorius pažvelgti į savo
veiklos barą, įvertinti ugdymo praktiką iš godojamos ateities perspektyvų. Danijoje, Italijoje tautinio išsivadavimo
kovos iškėlė ir tautinės mokyklos, tautos kultūros puoselėjimo tikslus atitinkančio
ugdymo idėjas. Tarsi iš naujo atrastos šeimos, tautos, kultūros galios ir
suvokta jų priedermė ir reikalavimai ugdymui. Kartu su naujomis pedagoginėmis
idėjomis formavosi naujas požiūris į vaikystę, vaiko teises, vaiko saviugdą,
saviraišką, mokymosi ir pažinimo motyvaciją. Šiuolaikiniai kultūros tyrinėtojai
teigia, kad naujai įvertinti vaikystę paskatino ir didieji vaikų literatūros
klasikai – Hansas Kristijanas Andersenas (1805-1875), Edmondo de Amicis
(1846-1908), Carlo Collodi (1826-1890). Didelę įtaką naujos pedagogikos kaip ir
vaiko teisių sampratai turėjo Šv. Jono
Bosko (1815-1888) pedagoginė veikla Italijoje. To meto pedagogai susižavėję
skaitė švedės Ellen Key knygą „Vaiko amžius“ (1909). Lietuvos pedagogas
J.Geniušas straipsnyje „Vaikų amžiaus esmė“ (1930) rašo: „švedų rašytioja Elena
Key pavadino mūsų amžių „vaiko amžiumi“ . Ji ragina visas tautas, kad jos,
naują, dvidešimtą amžių pradėdamos, liautųsi
ėjusios klaidingu keliu, liautųsis skaudusios vaikus, o padarytas jiems
skriaudas – kad atitaisytų. Savo knygoje „Vaiko amžiuje“ Key karštai išpeikia
XIX amžiaus auklėjimo darbą, kuris namie ir mokykloje nustelbęs vaiko teises
būti vaiku ir dildęs vaiko įgimtas individines savybes“.4 Naujo pedagoginio
mąstymo rezultatai – tai didesnis dėmesys meniniam ugdymui, vaizdaus mokymo,
aktyvių ugdymo metodų pripažinimas. Lietuvoje žymiausias naujų idėjų
pedagogikoje šalininkas - Jonas Laužikas.
Savo darbe „Švietimo reforma“(1933) aptardamas reformos būtinybę ir
kritikuodamas senosios mokyklos bruožus, jis rašo:
„Juk vaikas nėra suaugusiojo miniatiūra - vaikas yra savita būtybė, gyvenanti, o ne besiruošianti gyventi,
todėl vaikui reikalingos atitinkamos sąlygos, reikalingas gyvenimas. Mokykla, sprausdama vaiką į suaugusiųjų
pasaulį, tuo užmuša vaike glūdinčius ir reikalaujančius atsakančios raidos
pradus“. 5
Apžvelgdami nesenai praėjusį XX
amžių, galime teigti, jog dėmesio vaiko teisėms, vaikystės idealams nebuvo
stokota. Suklestėjo vaikams skirta suaugusiųjų kūryba literatūros, dailės,
dramos, muzikos srityse. Pripažintos ir pačių vaikų, kaip kūrėjų pastangos ir
jų kultūrinės saviraiškos rezultatai. Vertinama vaikų kūryba, leidžiami vaikų
kūrybos albumai, rengiamos parodos, organizuojamos vaikų meno kultūros šventės,
sveikinami jaunųjų muzikų pasirodymai.
Nuosekliausi Europoje buvo skandinavai,
jie iš tiesų XX amžių paskelbė vaikų amžiumi. Švedijoje, Danijoje gimė ir vaikų ir jaunimo kultūros
samprata. Lietuvoje ji aptarta „Vaikų ir
jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcijoje“, 2008.
„13. Vaikų ir jaunimo meninę kultūrą sudaro:
13.1. suaugusiųjų kuriama meninė kultūra vaikams: meninė kūryba-dailės,
dramos, literatūros, muzikos, medijos, kino meno ir kt. kūriniai. Ekspozicijos
ir vykdomi projektai muziejuose, meno galerijose, biliotekose, kultūros
centruose. Kūryba pristatoma televizijoje, periodinėje spaudoje, kompiuterinėje
aplinkoje, reklamoje. Suaugusiųjų kuriama kultūrinė aplinka – visuomeninės
įstaigos, bažnyčios, žaidimų ir sporto aikštelės, įvairios viešosios erdvės,
kaip antai parkai, skverai ir kt.;
vaikams kuriama produkcija: žaislai, drabužiai;
13.2. meninė kultūra, kurią suaugusieji kuria kartu su vaikais, speciali
laisvalaikio veikla, sporto, meno šventės, kūrybinės dirbtuvės, įvairūs
kutūriniai projektai;
13.3. vaikų kuriamos įvairios meninės kultūros formos: vaikų kuriama meninė
kultūra ; dailės, literatūros, muzikos kūryba; žaidimų kultūra – tradicinė ir
autentiška, pasakų sekimas, skaičiuotės, dainos, mįslės, ritmiški garsai;
komunikacinė vaiko kultūra: išraiškos, mimikos ir kt.“6
Vaikų ir jaunimo meno kultūros sudėtinės dalys, sąveika atskleista
diagramoje.
Apžvelgdami praėjusį XX amžių galėtume sakyti, kad švedų rašytojos Ellen
Key viltys išsipildė - vaiko teisėms visuomenėje, vaikų kultūrinei saviraiškai,
švietimui niekada anksčiau nebuvo tiek skirta dėmesio, kaip ką tik praėjusiame
amžiuje. Literatūros, dailės, kino, dramos ir kino meno kūrinių, skirtų vaikams
gausa, galime tvirtinti, daug kartų lenkia kitų amžių kūrybą vaikams.
Kultūrinio ugdymo integraciniai aspektai
Vienas svarbiausių pedagoginių lobių, gėrybių – integraciniai ugdymo aspektai.
Kultūrinis ugdymas integruoja: a) mokymosi turinį, b) auklėjimą, lavinimąsi, saviugdą, savišvietą,
c) ugdymo metodus ir didaktiką, d) ugdymo dalyvius, e) mokyklos bendruomenę ir
visuomenę. Galima būtų pasakyti net
plačiau – kultūrinis ugdymas įvesdina jauną žmogų į pasaulį, tai akcentavo
A.Gaižutis minėtame veikale. „Kartais
teorijoje ir praktikoje estetinis ir meninis auklėjimas suprantamas siaurąja
prasme, kaip būdas ugdyti meninį individo skonį, kaip sugebėjimo suvokti ir
vertinti meno kūrinį puoselėjimas, kaip bendrojo dvasingumo skatinimas. Tuo
tarpu jis nepalyginamai sudėtingesnis ir neapsiriboja „meno vertintojų“,
„žinovų“, gerų suvokėjų“, jautrios publikos rengimu.
Estetinio auklėjimo tikslas formuoti savitą estetinį žmogaus santykį su tikrove (pasauliu). Ne tik su meno
sritimi, bet ir su įvairiomis žmogaus veiklos sritimis bei jų rezultatais.“7
Žibartas Jackūnas knygoje „Lietuvos švietimo kaitos linkmės“ aptardamas
dabartinę Lietuvos švietimo reformą,
integracinius ugdymo aspektus mini, kaip vieną svarbiausių šiuolaikinio ugdymo
uždavinių. Jis rašo: „Ugdymo Lietuvos mokykloje pertvarka siejama, be kita ko,
ir su integracinių pradų plėtra ugdymo turinyje bei procese. Integracija, t.y.
„savitarpiškas sistemos dalių suderinimas, užtikrinąs jai visumos pusiausvyros
būklę“ atveria galimybę meninį ugdymą glaudžiai sieti su socialinio bei
kultūrinio gyvenimo realijomis, puoselėti integralią asmenybę, ugdyti visuminę
pasaulėvoką, kurti probleminį mokymosiu kontekstą, padedantį aktyviau plėtoti
moksleivių mąstymo įgūdžius, jų gyvenimiškąją patirtį ir kompetenciją. Ugdymo
integracija remiasi holistinės pedagogikos nuostatomis, kurios darosi vis
svarbesnės šiuolaikinėje pedagokoje ir
praktikoje.“8
Kultūrinis bendradarbiavimas
Apžvelgiant kultūrinio ugdymo raidą, plėtrą, peršasi viena mintis – mokyklos
ir kultūros jungčių meninio ugdymo plėtros iniciatoriai visada pirmiausia buvo
šviesuomenė, mokinių tėvai, menininkai, kultūros darbuotojai. Jų pastangomis į
mokyklą menai, meno šventės ateidavo net sunkiausiais Lietuvai metais. Kultūrinis
ugdymas už mokyklos ribų taip pat dažniausiai plėtojasi tėvų, meno žmonių
pastangomis. Daugelyje Lietuvos miestų bendruomenių ryžtu įkurti meninio ugdymo
centrai, meninio ugdymo studijos. Valstybės lygmenyje priimti svarūs, meninį ir
kultūrinį ugymą plėtojantys sprendimai. Švietimo ir mokslo ministerija
patvirtino eilę šios srities dokumentų, sudarė galimybes meninio ugdymo
įvairovei bendrojo lavinimo mokykloje, mokinio krepšelyje numatytos lėšos
mokinių pažintinei kultūrinei veiklai. Kultūros ministerija vykdo Vaikų ir
jaunimo kultūrinės edukacijos programą. Kultūrinio ugdymo projektus kasmet
rengia šimtai kultūros įstaigų.
Rajonuose, savivaldybėse veikia daugybė vaikų ir jaunimo meno kolektyvų,
meninio ugdymo centrų. Radijo, televizijos ir spaudos rėmimo fondas skiria
lėšas vaikų ir jaunimo periodiniams leidiniams remti, kultūrinio ugdymo
programoms audiovizualinėse medijose finansuoti. Prasmingas viso kultūrinio peizažo
integravimas į ugdymo procesus - naujas
iššūkis pedagogams – kūrėjams.
1. J.Laužikas. „Švietimo integracijos pagrindai“ (1943). Kaunas, 1993, 201 p.
2. A.Gaižutis. „Vaikystė ir grožis“, Kaunas , 1988, 14 p.
3. D. Šiaulytienė. Vaikų ir jaunimo kultūra Skandinavijoje// Mokykla-2000,
Nr. 5, p. 18-20
4. J.Geniušas. „Radijo pašnekesiai su mokytojais ir tėvais“. Kaunas, 1930
, 71 p.
5. J.Laužikas. „Švietimo reforma“ (1933). Rinktiniai raštai, Kaunas,
1997, 84 p.
6. Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcija. Vilnius, 2008
7. Algirdas Gaižutis. „Vaikystė ir grožis“, Kaunas , 1988, 10 p.
6. Žibartas Jackūnas. „Lietuvos švietimo kaitos linkmės“. Vilnius, 2006,
140 p.
Tarptautinių meno edukacijos organizacijų tinklalapiai:
World Alliance of IDEA, ISME
and InSEA
Straipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra".
Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010
2012m. Moksleivių dainų šventės akimirkos.
K.K.Šiaulyčio nuotraukos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą