Paroda
2014 m. gegužės 2 d., penktadienis
Medija - kūrybinių jungčių menas
Lietuvos Nacionalinės televizijos laidos
"Lietuvos tūkstantmečio vaikai" akimirkos
Moksleivių dainų šventė - 2012. Ansamblių vakaras
Marchall McLuhan
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Medija – kūrybinių jungčių menas
Medijų samprata
Sąvoka
„medija“ – dažniausiai suprantama kaip „komunikacijos terpė“. Tačiau ši sąvoka
taps aiškesnė patyrinėjus jos kilmę – lotyniškai medium – vidurys. Žodynuose
šalia medijos rikiuojasi žodžiai: mediacija – tarpininkavimas, mediumas – asmuo
spiritistų laikomas tarpininku tarp žmonių ir dvasių, meditacija – pasinėrimas
į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena. Taigi, atrodo, žodžio medija šaknyje
glūdi reikšmės – vidurys, šerdis, visa ko sutelkimas, jungimas ir
tarpininkavimas – buvimas tarp dviejų komunikacijos subjektų.
Tradiciškai medijomis laikome
knygas, žemėlapius, laikraščius, kino filmus, televizijos laidas – šiose
medijose perteiktą informaciją, turinį. XXa. kanadiečių mąstytojas Marschall
McLuhan praplėtė medijų sampratą – jo nuomone visi žmogaus dirbiniai, gaminiai,
kūriniai, išradimai yra medijos – žmogaus tęsiniai, pasakojantys apie žmogų,
perteikianys kūrybinę jo dvasią ir įtakojantys žmonijos raidą. McLuhanas teigė
– ne turinys, o pati medija yra pranešimas. Tikrai – klausydami muzikos,
žiūrėdami gerą kino filmą, stebėdami skulptūrą, šokį mes domimės ne turinu,
neklausiame apie ką melodija, apie ką šokis, - gėrimės išraiškos formomis, kino
filme stebime aktorių vaidybą, režisieriaus, operatoriaus, kostiumų dailininko,
scenografo kūrybinį darbą.
Medijos pavyzdžiu gali pasitarnauti
mokyklinis laikraštis. Jis tikru medijos kūriniu taps ne dėl to jog ant
standartinių popieriaus lapų bus išspausdinta daug gerų eilėraščių, rašinėlių,
reportažų – turi būti sukurta laikraščio forma, parinktas tam tinkamas
popieriaus formatas, akį turi rėžti įvairios antraštės, džiuginti iliustracijos,
patraukti maketas, medžiagos išdėstymas, panaudoti šriftai ir kt. Skaitytojas
tokiame laikraštyje su malonumu klaidžios, ieškos įvairių medija – fotografijų,
komiksų, karikatūrų, reklamų ir žinoma, literatūrinių, publicistinių,
informacinių tekstų. Toks laikraštis taps mokyklos kultūriniu įvykiu, jei bus
pristatytas mokyklos bendruomenei, bus leidžiamas reguliariai, suteiks tribūną
norintiems dalyvauti jo kūrime. Taigi medija kūrinį apsprendžia ne turinys,
informacijos kiekis – bet forma, funkcija, meninė paveika.
Medijų ugdymas
Sekdami McLuhanu medijomis turime laikyti ir
klasės lentą, ir kreidos gabalėlį, visą kabineto įrangą, mokyklos interjerus ir kt. Apie pačius
mokinius daug gali papasakoti kitos medijos – jų rūbai, šukuosenos, sąsiuviniai,
kuprinės, eisena, laikysena. Išmokę suprasti medijas gal kiek sutriksime,
suvoksime jog esame stebimi, vertinami, bet, gal būt tai paskatins pasitempti,
nuolat save ir aplinką formuoti, ieškoti būdų išreikšti savo tikrajį aš. Gal
būt apie tokią savijautą rašė McLuchanas: „Staiga mes ištroškome, kad daiktai
ir žmonės visiškai, iki galo, išreikštų savo būtį. Šis naujas požiūris atspindi
tvirtą tikėjimą visos būties gilumine harmonija.“2
Medijų ugdymas daugelyje Europos šalių jau
įprastas dalykas. Medijų ugdymas suprantamas kaip audiovizualinio raštingumo,
komunikacinių gebėjimų, kompiuterinės kultūros, medijų kultūros pažinimas.
Svarstant apie medijų ugdymo plėtrą bendrojo lavinimo mokykloje, svarbios tokio
ugdymo dalys būtų – medijų raštingumas, medijų kultūros, raidos pažinimas, medijų
meno pažinimas ir raiška, edukacinių
medijų tyrimas, raiška.
Medijų raštingumas yra įvairių medijų
kompetencijų ugdymas. Medijų kompetencijos integruoja gebėjimus atpažinti,
interpretuoti, vertinti vaizdinę, garso, tekstinę informaciją, pateikimo būdus
ir formas, gebėjimus komunikuoti medijų priemonėmis, plėtoti gebėjimus prasmingai
dalyvauti ir ugdytis medijų kultūros erdvėje. Medijų raštingumo mokymas apima
medijų kompetencijų ugdymą, audiovizualinių menų, žiniasklaidos, medijų meno,
edukacinių medijjų srityse.
Edukacinės medijos
Mokymo, ugdymo, saviugdos veiklos sėkmingos tik
tada, kai edukacinis vyksmas yra integruotas
įvairiais lygmenimis. Ugdymo kokybę apsprendžia pedagoginių idėjų ir
metodų, teorinių žinių ir veiksmo, kūrybiškumo ir pareigos, mokslingumo ir
žaismės, atradimų ir fantazijos polėkio, aplinkos ir jos kaitos, meninės
raiškos ir dalykinio bendravimo, kultūros ir didaktikos, pagarbus mokytojų ir
moksleivių bendradarbiavimas. Integruotas, tarpusavio supratimu, kūrybiško
bendradarbiavimo džiugesiu pagrįstas edukacinis procesas gali būti suvoktas,
kaip medijų meno kūryba.
Kultūros erdvėje jau kuris laikas vyksta medijų
suvokimo plėtra. Įvardijus medijas, kaip kad dažnai buvo mūsų istorijoje
atsivėrus naujos veiklos, įžvalgos, kūrybos sritims, pasaulis tarsi nušvinta
nauja spalva, supratimu. „Atradę“ medijas ir atsigręžę atgal, medijų pradžių
pradžią regime senovės žmonių misterijose, religinėse apeigose, architektūroje
– piramidžių, zikuratų statiniuose,
miestų planavime (Atėnų Akropolis, Aleksadrija, Romos forumai) ir net
karyboje.
Ugdymo istorijoje pastebime, kaip naujų medijų
radimasis ir sklaida vekė, keitė mokymo pobūdį, kokybę. Popieriaus gamyba,
knygų spausdinimas, A.Komenskio iniciatyva į ugdymą įdiegtos naujos medijos,
tarp jų – vaizdo medija, įgalino rastis šiuolaikinei pedagogikai.
Dabar mokymo ir ugdymo, ugdymosi procese
naudojama daugybė medijų. Tolimesnė medijų meno, mass medijų, multimedijų
plėtra neišvengiamai keis visą mūsų gyvenimą, kaip ir mokymo galimybes,
aplinką. Numatoma medijų plėtra paskatino daugelyje šalių švietimo
organizatorius įdiegti medijų mokymą bendrojo lavinimo mokyklose. Europos Parlamento
komisijos naujausiuose dokumentuose ir tyrimuose 3, bei dokumentuose rekomenduojančiuose
plėtoti pedagogų medija gebėjimų ugdymą.4 Tikėtina, naujai suvoktos
medijų galimybės, medijų kūryba pedagogikos erdvėje įtakos naujos mokyklos,
kurios radimąsi numatė, teigė Jonas Laužikas
veikale „Pagrindinės tezės mokyklos reformai“ (1934).5
Rekomeduojami tekstai
Tekstų apie medijas lietuvių kalba dar nėra daug,
kai kurie autoriai medijas suvokia siauriau – kaip žiniasklaidą ar kino, video
meno sklaidą.
Mano nuomone, įdomūs, dėmesio verti būtų Manfred
Lahnstein straipsnis „Medijos koncernas“ publikuojamas knygoje „Kultūros
vadyba“ (Vilnius, 2004) bei interviu su Lietuvos Nacionalinės kultūros ir
meno premijos laureatais Nomeda ir
Gediminu Urbonais., apdovanotais už reikšmingą indėlį į medijų meną. (Nomeda
ir Gediminas Urbonai. Medijomis laisvės ir utopijos link. www.bernardinai.lt, 2008-10-30). Edukacinių medijų kūryba inspiruoja
nedidelė Džanio Rodario knygelė „Fantazijos gramatika“ (Kaunas, 2001) ir
Richard I. Arends solidus tomas „Mokomės mokyti“ (Vilnius, 1998). Vertinga
medijų mokymui James E.Herring „Informacinių įgūdžių ugdymas mokykloje“
(Vilnius, 1998).
Kūrybiška medijų plėtotė ugdyme, saviugdoje
atvers naujas medijų įžvalgas, skatins rastis ir panaudoti medijas sėkmingai
asmenybės raidai.
1.Marchall McLuhan. „Kaip suprasti medijas“. Vilnius. 2003, p. 69
2. Marchall McLuhan. „Kaip suprasti medijas“. Vilnius. 2003, p.25
3. Europos Parlamento ir Tarybos
inicijuotas tyrimas
„Dabartinės kryptys ir požiūriai į medija raštingumą Europoje“, 2006-2009 http://ec.europa.eu/avpolicy/media_literacy/docs/report_on_ml_2007.pdf
4. Europos Parlamento ir Tarybos
sprendimas Nr. 1718/2006/EB, 2006m. lapkričio 15 d. dėl Europos
audiovizualinio sektoriaus rėmimo programos (MEDIA 2007) įgyvendinimo
5. J.Laužikas „Švietimo reforma“. Rinktiniai raštai II tomas, Kaunas, 1997,
p. 229-243
Straipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra"
Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010 m. Tiražas 500 egz.
Moksleivių dainų šventė - 2012. Šokių diena "Siemens Arenoje"
K.K.Šiaulyčio nuotraukos
Dailė ir kultūrinis ugdymas
Dusetų meno mokyklos Keramikos muziejuje
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Dailė ir kultūrinis ugdymas
Sistemingas dailės mokymas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose nesiekia nė
šimto metų. Žymus Lietuvos pedagogas Stasys Matjošaitis (Esmaitis) pirmajame dailės vadovėlyje „Veidrodėlis“ (1921) pabrėžė
dailės mokymo kultūrinę dimensiją bei pastebėjo dalyko ugdomuosius bei
integracinius aspektus. Knygelės įžangoje Matjošaitis rašė: „... ne vienas
mokytojas, mėgiąs savo darbą ir mylįs vaikus, negalės tikrai atlikti savo
uždavinio, jei iš jo mokyklos bus išvarytas paišybos mokymas. Ypač pradžios
mokykloje paišybai turėtų būti skiriama žymi vieta: paišyba privalo dalyvauti
visuose mokslo dalykuose, kaipo vaizduojamoji priemonė“. Toliau vėl: „Paišybos
pamokos tvarko palaidas vaikų mintis, leidžia pažinti pagrindines kūnų lytis ir
jų reiškimo būdą“.( 3 psl.) Matjošaitis svarbiu piešimo mokymo uždaviniu įvardijo ir
saviugdos, savišvietos gebėjimų lavinimą:
„Vaikų kūrybos darbas, mokyklos pamėgimas, gilus domėjimasis mokslu ir visa
tuo, kas žmogui suteikia naudingų žinių, patraukia mokinių sielas gerojon
pusėn, naikina tinginiavimą, apatiją ir nesąmoningumą. Reikia, kad vaiko siela
būtų atvira ir mokytojo suprasta. Dėl to reikia leisti mokiniui prabilti
„savąja“ kalba – paties mokinio žodžiu, jo vaizdais, jo piešiniais ir kitais
kūriniais. Ne „mokymas“, bet nuosavi vaikų darbai mokykloje turi būti
branginami“.1 Šiuose pedagogo žodžiuose tarsi užkoduota daugybė meninio ugdymo
problemų, kurių sprendimo ieškojo, ir tebetęsia šį darbą, vėlesnių kartų
pedagogai.
Vaikų kūrybos, saviugdos, kultūrinės saviraiškos problemas tyrė, nagrinėjo ir kiti Lietuvoje dailės pedagogikos teorinius
ir metodinius veikalus parengę autoriai: Vytautas Bičiūnas („Paišymo metodikos
bruožai“, Kaunas-Marijampolė, 1921, 1925), Kazimieras Žilinskas „Paišybos ir
kitų dailės dalykų mokymas“, Kaunas, 1934), E.Moisiejevas „Regimosios
vaizduotės išvystymo (piešimo) metodika“ (Kaunas, 1933), P.Giedravičius „
Trumpas piešimo vadovėlis“, Bronius Murinas „Komponuojamasis piešimas“ (Kaunas,
1940).
Apie dailės mokymo svarbą kultūriniam asmenybės ugdymui rašė to meto
švietimo periodinėje spaudoje ir mokslo darbuose pedagogikos praktikai ir teoretikai: Vytautas
Kairiūkštis, Bronius Murinas, P.Giedravičius, J.Geniušas, Antanas Jaroševičius,
Juozas Keliuotis, Justinas Vienožinskis, Jonas Laužikas, Antanas Maceina ir
kiti autoriai. Knygoje „Tautinis
auklėjimas“ Antanas Maceina kalbėdamas
apie estetinį ugdymą pabrėžė: „Paišybos pamokų tikslas – išugdyti ne menininką, o meniškai išlavintą žmogų. Jos
rengia ne tapytojus profesionalus, bet moko jaunimą meno reikalus suprasti ir
jais gėrėtis...“.
1929 m. dailės pedagogai pradėti
rengti 1922m. įsteigtoje Kauno meno mokykloje. Daugelis šią mokyklą baigusiųjų
vėliau tapo žymiais Lietuvos menininkais, dėstė dailę Lietuvos mokyklose. Menotyrininkas Ignas Šlapelis, būsimų dailės
pedagogų mokytojas gal būt pirmasis Lietuvoje pavartojo terminą „vaikų menas“.
Straipsnyje žurnale „Švietimo darbas“, 1929 metais jis rašė „Įprasta yra žiūrėti su panieka į vaikų
meniškus darbus, kaip į grabaliojimą be jokios prasmės. Niekam iš užaugusių
žmonių neateina į galvą mintis, kad tas vaikų kreivazojimas galėtų būti menas. Šios
klaidingos pažiūros priežasčių reikia ieškoti iš dalies normuojamojoj
(absoliutiškojoj) estetikoj, kuri lyg šiol yra giliai įsikerojusi visuomenėj –
estetikoj, kuri kėsinosi patiekti tam tikras normas, dėsnius, kuriais einant
galima sukurti menas; - iš dalies ir tame įsitikinime, kad menas esąs kažkokios
nežemiškos kilmės ir kad jis nusileidžiąs į mūsų ašarų pakalnę tik per
išrinktuosius, kurie, be to, yra išėję tam tikrą mokslą, gerai susipažinę su
estetikos dėsniais, kuriuos retkarčiais aplankančios mūzos.
Taip žiūrint į meną, žinoma, negali būti kalbos apie vaikų meną“.2
Jaunimo meniniam ugdymui didelį dėmesį skyrė tuo metu sėkmingai veikusios
įvairios jaunimo organizacijos - skautai, ateitininkai, pavasarininkai,
jaunieji ūkininkai ir kt. Kultūriniu, meniniu švietimu rūpinosi ir jaunimui
skirtų žurnalų „Šviesos keliai“, „Mokslo dienos“, „Jaunoji Lietuva“ , „Jaunųjų
pasaulis“ leidėjai.
Sovietinio laikotarpio dailės mokymo raidą Lietuvoje būtų galima skirstyti
į du tarpsnius. 1945-1960 m. dailės mokyme buvo keliami ideologinio auklėjimo
bei praktiniai tikslai, pabrėžiant piešimo kaip plastinės raiškos įgūdžių
lavinimo dalyką. 1955 m. išleistoje metodinėje priemonėje (V.Ivanovas „Piešimo
mokymas mokykloje“) rašoma: „Teminis piešimas turi didelę reikšmę vaikų
komunistiniam auklėjimui. Kalbėdami su vaikais ta arba kita iliustracine piešimo
tema, mes ugdome jų meilę tėvynei, tarybinio patriotizmo jausmą, pareigos
jausmą“. Septintajame dešimtmetyje meninio ugdymo situacija Lietuvoje ėmė
keistis. Nors teoriniame lygmenyje aptariant dailės dalyko tikslus ir uždavinius
ideologinė retorika išliko, tačiau keičiantis kultūrinei situacijai
respublikoje pedagogų bendruomenėje formavosi naujas požiūris į meninį bei
kultūrinį ugdymą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintojo pradžioje įkurtos
dailės mokyklos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose. Šiose mokyklose
būrėsi savo darbui pasišventę mokytojų
kolektyvai, ieškoję savitų, kūrybinės
pedagogikos idėjomis grindžiamų dailės mokymo metodų. Remtasi tarpukario
Lietuvos dailės mokymo patirtimi bei to meto naujausiais meninio ugdymo
pedagogikos atradimais Europoje ir JAV, tiesa, tos vakarietiškos idėjos mūsų
pedagogus pasiekdavo įvairiais aplinkiniais keliais. Tam tikrą teigiamą įtaką
meninio ugdymo plėtrai, darė ir Rusijos senas tradicijas turinti dailės mokymo, meninio ugdymo sistema. 1967 m.
išleistas bene pirmasis vaikų kūrybos albumas Lietuvoje „Sidabriniai rytmečiai“,
kuriame reprodukuoti M.K.Čiurlionio vardo vidurinės meno mokyklos Dailės
skyriaus moksleivių kūriniai. Vėliau pasirodė vaikų kūrybos albumas „Vaikystės
spalvos“ (1972 m.) bei „Sidabriniai rytmečiai“ (antroji knyga, 1976 m.). Šiuose
albumuose pateikti vaikų plasinės kūrybos pavyzdžiai bei leidiniuose publikuoti
Aldonos Liobytės, Vandos Klikūnienės, Ingridos Korsakaitės įvadiniai
straipsniai padarė didelę įtaką kreipiant visos pedagoginės bendruomenės dėmesį
į meninį ugdymą, įtvirtinant vaikų meninę kūrybą kaip reikšmingą, visuomenės
palaikymo vertą kultūros reiškinį. Vaikų ir jaunimo kultūros plėtrą, moksleivių
savarankišką kūrybą žadino ir palankų visuomenės požiūrį į vaikų kūrybą ugdė
daugelį metų Lietuvos televizijoje organizuojami vaikų piešinių konkursai „Mano
pasaulis“, juos kuravo žymios Lietuvos dailės poedagogės Airytė Sapranavičienė,
Jūratė Stauskaitė, Danutė Marija Pročkytė. Meno kultūros ugdytojų, puoselėtojų
vardo nusipelno to meto periodinių leidinių vaikams ir mokiniams - „Genys“, „Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“
redakcijų darbuotuojai, savo iniciatyva organizavę skaitytojų literatūrinius ir
plastinės kūrybos konkursus. Lietuvos vaikų ir jaunimo kultūrą savitai
praturtino originalūs profesionalų
dailininkų darbai - iliustracijos vaikų periodikoje ir knygų vaikams leidyboje.
Vaikų meninės saviriškos išskirtinumą dailės mokymo metodikos leidiniuose aptarė D. Narvydaitė. Jos knygos-vaikų
kūrybos albumai „Piešimo mokymas ikimokykliniame amžiuje“ (1983), „Piešimo mokymas
I-III klasėje“ (1975) sutvirtino dailės dalyko kaip vaikų kultūrinės raiškos
ugdymo reikšmę.
Dailės mokymo kokybė kito bei dalyko prestžas švietimo sistemoje augo bendrojo lavinimo mokyklose pradėjus dirbti
profesionaliems dailės pedagogams, kurie buvo rengiami Vilniaus dailės
institute (nuo 1960), Šiaulių
pedagoginiame institute (nuo 1968).
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę meninio ugdymo, tame tarpe dailės mokymo
svarba visapusiškam asmenybės ugdymui deklaruojama jau pirmuosiuose švietimo
reformos dokumentuose, bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo programose. Daugiau nei
keturiasdešimtyje bendrojo lavinimo mokyklų buvo vykdomas sustiprintas dailės
mokymas. Reformuotoje Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje meniniam ugdymui
skirtų pamokų skaičius išaugo nuo 5,5 iki 9.4 proc. bendrojo pamokų skaičiaus. Pradinėse
klasėse dėstoma dailė, darbeliai (2 savaitinės pamokos). Kūrybingai dailės
pedagogų bendruomenei naujos švietimo reformos gairės meninio ugdymo srityje
nebuvo neįveikiams iššūkis. Daugelis dailės mokytojų sovietinėje mokykloje
formavo savo asmeninę, nuo ideologinių priesakų nepriklausomą laikyseną,
pedagogine ir kūrybine veikla išreiškė savo kultūrines nuostatas, daugelis jų darbą
mokykloje vertino kaip reikšmingą kūrybinį darbą, savanorišką kultūrinę misiją,
puoselėdami ilgaamžes žmogiškąsias vertybes. Ne vienas dailės mokytojas
sovietmetyje sugebėjo savo pedagoginėje veikloje plėtoti ir jungti tautinės
kultūros, meninės kūrybos ir šiuolaikinio meno dėmenis. Atsivėrus naujoms
galimybėms, jau prmaisiais nepriklausomybės metais ėmė rastis naujos pedagogų
iniciatyva kuriamos meno mokyklos,
estetinio ugdymo centrai. Ne vienoje bendrojo lavinimo mokykloje dailės
pedagogų pastangomis įrengtos dailės studijų patalpos, keramikos dirbtuvės, dailės
galerijos, organizuojamos moksleivių kūrybos parodos, plenerai. Dailės
edukaciją daugelis dailės pedagogų - profesionalų suvokia kaip savitą kūrybos
sritį, tad nenuostabu, jog pedagoginėje veikloje, kaip įprasta kūrėjams, kai
reikia neskaičiuojamos darbo valandos, jei reikia, panaudojami asmeniniai darbo
įrankiai, medžiagos įrengimai ir kt. Ten, kur dailės mokytojai sulaukė mokyklos
bendruomenių, savivaldybių palaikymo, susiformavo savitos kultūros „salos“. Yra
miestų, kur meniniai projektai, kažkada pradėti
kaip dailės būrelio ar mokykliniai projektai jau dešimt ir daugiau metų
yra tęstiniai, tapę svarbiais miestelių, miestų kultūrinio gyvenimo akcentais.
Šiandien sunku įsivaizduoti Birštono, Druskininkų, Alytaus, Šakių, Utenos,
Ukmergės, Radviliškio, Panevėžio, Panevėžio rajono Naujamiesčio, Šiaulių,
Kuršėnų, Klaipėdos, Tytuvėnų, Dusetų, Kintų, Šilutės, Kelmės, Kupiškio, Plungės ir daugelio kitų miestų, miestelių kultūrinį
gyvenimą be juose sėkmingai veikiančių dailės ir meno mokyklų, meninio ugdymo
centrų ar vidurinėse mokyklose bei gimnazijose rengiamų dailės sklaidos
projektų, meno dienų, konkursų, parodų. Prie mokyklų kultūrinio sąjūdžio
plėtros prisidėjo ir dešimtmetį (1994-2003) vykdytas Tarptaitinis vaikų
piešinių ir plakatų konkursas „Gamtos pasaka“. Jame kasmet dalyvaudavo dešimtys
tūkstančių jaunųjų dailininkų. Vaikų kūrybos parodos reengtos Vilniuje ir
kituose miestuose. Konkurso eigoje kasmet buvo leidžiami katalogai, vaikų
kūrybos reprodukcijos atvirukuose.
Pastarųjų keliolikos metų dailės mokymo organizacinės naujovės: nuo 1995 m.
bendrojo lavinimo mokyklų absolventai
gali laikyti pasirenkamąjį dailės brandos egzaminą, nuo 1995 m.
vykdomos dailės olimpiados.
Nepriklausomybės metais parašyta
daugybė teorinių, metodinių, mokslinių veikalų, skirtų dailės mokymui, bendrųjų
ir individualių ugdymo programų ir kt.
Atliktas didžiulis teorinis darbas, tačiau pedagoginė kūryba -
nenutrūkstantis procesas. Vienas Lietuvos švietimo reformos kūrėjų Žibartas
Jackūnas leidinyje „Lietuvos švietimo reformos kaitos linkmės“ pabrėžė:
„...patirtis, kaip ir kompetencija, įkūnija integralią žinių, įgūdžių,
vertybinių nuostatų vienovę ir yra tiesioginė ir būtina kiekvienos sėkmingos
veiklos sąlyga, todėl švietimo tikslas – plėtoti asmens patirtį yra tolygus jos
siekiui – rengti žmogų veiklai, praktiniam gyvenimui, profesiniam darbui. Jos
įsitvirtinimas pedagogikos teorijoje ir praktikoje neabejotinai padėtų įveikti
švietime tebesireiškiančio neprasmingo akademiškumo tradiciją.“ Ir toliau
„....sociokultūrinę kompetencijos patirties principu reikšmę lems ne tiek
teorinė jų išraiška švietimo dokumentuose, kiek praktinis jų įgyvendinimas
mokyklose.“3
Nepaprastai plėtojantis audiovizualinei medijų kultūrai, kompiuterinėms ir
informacinėms technologijoms, keičiantis visuomenės idealams, vykstant
kultūriniams ir ekonominiams globalizaciniams procesams meniniam ir kultūriniam
ugdymui iškyla nauji iššūkiai. Kultūrologai ir sociologai teigia, jog
netolimoje ateityje sėkmingai vystysis
tik kūrybingos, kultūriniu aktyvumu pasižyminčios visuomenės. Perspektyviose
pramonės ir gamybos šakose vis didesnę įtaką produkcijos sėkmei turi
novatoriški dizainu ir estetika paremti sprendimai. Taigi Lietuvos dailės
pedagogams, kaip ir kitų meno dalykų mokytojams, tenka priimti šiuolaikinės
visuomenės vystymosi iššūkius. Peršasi vienintelis atsakymas – tik kūrybine veikla
grindžiamas pedagoginis darbas kultūrinio ugdymo nuostatomis
besivadovaujančiose bendruomenėse įgalins parengti moderniai ateičiai pasirengusius žmones.
1. Esmaitis „Veidrodėlis“ (Piešinių
rinkinėlis paišybos pradžiai) Vilnius,
1921, p. 3
2. Ign. Šlapelis „Švietimo darbas“, 1929, Nr. 6 „Vaikų menas“ p. 494
3. Žibartas Jackūnas. „Lietuvos švietimo reformos kaitos linkmės“ Vilnius,
2006, p.156
Sraipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra"
Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010m. Tiražas 500egz.
Akmenės krašto muziejus. Moksleivių
edukacinio projekto "Drugeliai" kūrinių ekspozicija.
Dusetų meno mokyklos keramikos muziejuje.
K.K.Šiaulyčio nuotraukos
Vaikų ir jaunimo meninė kultūra
„Švietimas yra gyvenimiškai
socialinė ugdymo funkcija, kuri reiškiasi bręstančiosios kartos apipavidalinimu
kultūrinėmis vertybėmis, kultūros ir kitų švietimo lobių pagalba“.1
Jonas Laužikas
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Vaikų ir jaunimo meninė kultūra
Meninio ir kultūrinio ugdymo sąveika
Šiandien meninio ugdymo dalykai bendrojo lavinimo programose įprastas
reiškinys. Tačiau kiekvieno iš jų kelias į mokyklą turi ilgą, kliūtimis
ornamentuotą, prieštaringų atradimų, didaktinių, metodinių ieškojimų istoriją.
Meno disciplinoms keliami tikslai, uždaviniai nuolat keitėsi. Dailė, muzika, jau seniai pripažinti ugdymo
„dalyviai“, drama, šokis, kaip dalykai kuriems skirtas laikas ugdymo plane, taip
pat jau rado vietą mūsų mokyklose. Kaip pasirenkamieji, papildomieji dalykai
bendrajame lavinime yra pramoninis ir
grafinis dizainas, kompiuterinis dizainas, fotomenas, videomenas, medija,
chorinis dainavimas, sportiniai ir pramoginiai šokiai, retorikos menas,
fitodizainas, grafinis projektavimas, modeliavimas ir kt. Apie minėtų dalykų tikslus ir uždavinius,
reikšmę saviugdos procese, meninių disciplinų, kaip integruojančių visą ugdymą
vertė, jų kultūrinė vertė ir kt. nuolat
diskutuojami įvairiais lygmenimis – tiek pedagogų praktikų, tiek švietimo organizatorių ir edukologijos
teoretikų. Matyt, artėjama prie vieno sutarimo. Šie dalykai pirmiausia svarbūs
kaip visuminio, kultūrinio, dvasinio ugdymo erdvės. Meno teoretikas prof.
A.Gaižutis knygoje „Vaikystė ir grožis“, kuri devintąjame praėjusio amžiaus
dešimtmetyje buvo tapusi meno pedagogų stalo knyga, rašo: „Auklėjimas grožiu ir menu nėra priemonė,
realizuojanti utilitarinius tikslus, o sudėtinė, integrali žmogaus dvasinės kutūros dalis, turinti savo santykinį
autonomiškumą ir tam tikrą istoriškai kintantį turinį. Pagrindinį visų
auklėjimo sudedamųjų dalių tikslą – harmoningos asmenybės ugdymą – padeda
įgyvendinti estetinio ir meninio auklėjimo specifika.“2 Meninio ugdymo
kultūrinę dimensiją pastaruoju metu pabrėžia įvairūs ES, ET, EP, Jungtinių
tautų dokumentai, rengiami tarptautiniai kultūrinio ugdymo sklaidos
simpoziumai, konferencijos, seminarai. Apie meninio ir kultūrinio ugdymo
sanglaudą, integraciją diskutuoja ir tarptautinių meno edukacijos organizacijų nariai: dramos/teatro (International Drama/theatre
Educators Association), dailės (International Society for Education through Art ), muzikos (International Society
for Music Education), meno edukatorių asociacijų sąjunga (World Alliance of
IDEA, ISME and InSEA ).
Kultūrinio ugdymo didaktika, integracinės galimybės, metodų paieška, bei
įvairių švietimo įstaigų, papildomo ugdymo, muziejų ir kitų kultūros įstaigų dermė, darnus įsijungimas į
ugdymo procesus – tai įdomus pedagoginės kūrybos darbas, kuris veriasi visiems
švietimo ir kultūros srityse dirbantiesiems.
Pastaraisiais dešimtmečiais plėtojantis ryšiams su užsienio šalių
mokyklomis, dairantis kaip kaimyninėse šalyse plėtojamas kultūrinis ugdymas
daug pamatyta ir pritaikyta mūsų švietimo sistemoje. Artimiausia, labiausiai
imponuojanti Skandinavijos šalių meninio ir kultūrinio ugdymo patirtis. Apie
tokią patirtį rašyta pedagoginėje spaudoje.3 Dabar jau ir mūsuose tapo įprasti
meno kultūros renginiai mokyklose -
„meno dienos“, „meno savaitės“, „meno forumai“. Tokie renginiai sutelkia
mokyklų bendruomenes, dažnai tampa viso miesto švente. Kaip pavyzdžius
paminėsiu Šakių „Varpo“ gimnaziją, kur jau daugiau kaip dešimtmetį rengiamos
meno šventės, jose dalyvauja ir menininkai profesionalai, vykdomi integruoti
meniniai projektai, mokinių darbai papuošia miesto skverus ir parkus. Kita
Šakių mokymo įstaiga, „Žiburio“ gimnazija, lyg lenktyniaudama, kasmet organizuoja
meninį renginį „Plyta“, garsėjantį meniniais performansais, instaliacijomis,
medija projektais. Utenos dailės mokykloje ne tik veikia keletas muziejų,
galerijų, bet ir nuolat vyksta meno kultūros šventės. Iš skandinavų perėmėme
dabar jau įprastą sąvoką – vaikų ir jaunimo kultūra. 2007 m. pirmą kartą Lietuvoje
paskelbti Vaikų kultūros metais.
Vaikų meno kultūros amžius
XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje
tautų pavasario vėjai, naujo, demokratinio, pažangaus gyvenimo viltys skatino
ir jaunuomenės auklėtojus, švietimo ir ugdymo organizatorius pažvelgti į savo
veiklos barą, įvertinti ugdymo praktiką iš godojamos ateities perspektyvų. Danijoje, Italijoje tautinio išsivadavimo
kovos iškėlė ir tautinės mokyklos, tautos kultūros puoselėjimo tikslus atitinkančio
ugdymo idėjas. Tarsi iš naujo atrastos šeimos, tautos, kultūros galios ir
suvokta jų priedermė ir reikalavimai ugdymui. Kartu su naujomis pedagoginėmis
idėjomis formavosi naujas požiūris į vaikystę, vaiko teises, vaiko saviugdą,
saviraišką, mokymosi ir pažinimo motyvaciją. Šiuolaikiniai kultūros tyrinėtojai
teigia, kad naujai įvertinti vaikystę paskatino ir didieji vaikų literatūros
klasikai – Hansas Kristijanas Andersenas (1805-1875), Edmondo de Amicis
(1846-1908), Carlo Collodi (1826-1890). Didelę įtaką naujos pedagogikos kaip ir
vaiko teisių sampratai turėjo Šv. Jono
Bosko (1815-1888) pedagoginė veikla Italijoje. To meto pedagogai susižavėję
skaitė švedės Ellen Key knygą „Vaiko amžius“ (1909). Lietuvos pedagogas
J.Geniušas straipsnyje „Vaikų amžiaus esmė“ (1930) rašo: „švedų rašytioja Elena
Key pavadino mūsų amžių „vaiko amžiumi“ . Ji ragina visas tautas, kad jos,
naują, dvidešimtą amžių pradėdamos, liautųsi
ėjusios klaidingu keliu, liautųsis skaudusios vaikus, o padarytas jiems
skriaudas – kad atitaisytų. Savo knygoje „Vaiko amžiuje“ Key karštai išpeikia
XIX amžiaus auklėjimo darbą, kuris namie ir mokykloje nustelbęs vaiko teises
būti vaiku ir dildęs vaiko įgimtas individines savybes“.4 Naujo pedagoginio
mąstymo rezultatai – tai didesnis dėmesys meniniam ugdymui, vaizdaus mokymo,
aktyvių ugdymo metodų pripažinimas. Lietuvoje žymiausias naujų idėjų
pedagogikoje šalininkas - Jonas Laužikas.
Savo darbe „Švietimo reforma“(1933) aptardamas reformos būtinybę ir
kritikuodamas senosios mokyklos bruožus, jis rašo:
„Juk vaikas nėra suaugusiojo miniatiūra - vaikas yra savita būtybė, gyvenanti, o ne besiruošianti gyventi,
todėl vaikui reikalingos atitinkamos sąlygos, reikalingas gyvenimas. Mokykla, sprausdama vaiką į suaugusiųjų
pasaulį, tuo užmuša vaike glūdinčius ir reikalaujančius atsakančios raidos
pradus“. 5
Apžvelgdami nesenai praėjusį XX
amžių, galime teigti, jog dėmesio vaiko teisėms, vaikystės idealams nebuvo
stokota. Suklestėjo vaikams skirta suaugusiųjų kūryba literatūros, dailės,
dramos, muzikos srityse. Pripažintos ir pačių vaikų, kaip kūrėjų pastangos ir
jų kultūrinės saviraiškos rezultatai. Vertinama vaikų kūryba, leidžiami vaikų
kūrybos albumai, rengiamos parodos, organizuojamos vaikų meno kultūros šventės,
sveikinami jaunųjų muzikų pasirodymai.
Nuosekliausi Europoje buvo skandinavai,
jie iš tiesų XX amžių paskelbė vaikų amžiumi. Švedijoje, Danijoje gimė ir vaikų ir jaunimo kultūros
samprata. Lietuvoje ji aptarta „Vaikų ir
jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcijoje“, 2008.
„13. Vaikų ir jaunimo meninę kultūrą sudaro:
13.1. suaugusiųjų kuriama meninė kultūra vaikams: meninė kūryba-dailės,
dramos, literatūros, muzikos, medijos, kino meno ir kt. kūriniai. Ekspozicijos
ir vykdomi projektai muziejuose, meno galerijose, biliotekose, kultūros
centruose. Kūryba pristatoma televizijoje, periodinėje spaudoje, kompiuterinėje
aplinkoje, reklamoje. Suaugusiųjų kuriama kultūrinė aplinka – visuomeninės
įstaigos, bažnyčios, žaidimų ir sporto aikštelės, įvairios viešosios erdvės,
kaip antai parkai, skverai ir kt.;
vaikams kuriama produkcija: žaislai, drabužiai;
13.2. meninė kultūra, kurią suaugusieji kuria kartu su vaikais, speciali
laisvalaikio veikla, sporto, meno šventės, kūrybinės dirbtuvės, įvairūs
kutūriniai projektai;
13.3. vaikų kuriamos įvairios meninės kultūros formos: vaikų kuriama meninė
kultūra ; dailės, literatūros, muzikos kūryba; žaidimų kultūra – tradicinė ir
autentiška, pasakų sekimas, skaičiuotės, dainos, mįslės, ritmiški garsai;
komunikacinė vaiko kultūra: išraiškos, mimikos ir kt.“6
Vaikų ir jaunimo meno kultūros sudėtinės dalys, sąveika atskleista
diagramoje.
Apžvelgdami praėjusį XX amžių galėtume sakyti, kad švedų rašytojos Ellen
Key viltys išsipildė - vaiko teisėms visuomenėje, vaikų kultūrinei saviraiškai,
švietimui niekada anksčiau nebuvo tiek skirta dėmesio, kaip ką tik praėjusiame
amžiuje. Literatūros, dailės, kino, dramos ir kino meno kūrinių, skirtų vaikams
gausa, galime tvirtinti, daug kartų lenkia kitų amžių kūrybą vaikams.
Kultūrinio ugdymo integraciniai aspektai
Vienas svarbiausių pedagoginių lobių, gėrybių – integraciniai ugdymo aspektai.
Kultūrinis ugdymas integruoja: a) mokymosi turinį, b) auklėjimą, lavinimąsi, saviugdą, savišvietą,
c) ugdymo metodus ir didaktiką, d) ugdymo dalyvius, e) mokyklos bendruomenę ir
visuomenę. Galima būtų pasakyti net
plačiau – kultūrinis ugdymas įvesdina jauną žmogų į pasaulį, tai akcentavo
A.Gaižutis minėtame veikale. „Kartais
teorijoje ir praktikoje estetinis ir meninis auklėjimas suprantamas siaurąja
prasme, kaip būdas ugdyti meninį individo skonį, kaip sugebėjimo suvokti ir
vertinti meno kūrinį puoselėjimas, kaip bendrojo dvasingumo skatinimas. Tuo
tarpu jis nepalyginamai sudėtingesnis ir neapsiriboja „meno vertintojų“,
„žinovų“, gerų suvokėjų“, jautrios publikos rengimu.
Estetinio auklėjimo tikslas formuoti savitą estetinį žmogaus santykį su tikrove (pasauliu). Ne tik su meno
sritimi, bet ir su įvairiomis žmogaus veiklos sritimis bei jų rezultatais.“7
Žibartas Jackūnas knygoje „Lietuvos švietimo kaitos linkmės“ aptardamas
dabartinę Lietuvos švietimo reformą,
integracinius ugdymo aspektus mini, kaip vieną svarbiausių šiuolaikinio ugdymo
uždavinių. Jis rašo: „Ugdymo Lietuvos mokykloje pertvarka siejama, be kita ko,
ir su integracinių pradų plėtra ugdymo turinyje bei procese. Integracija, t.y.
„savitarpiškas sistemos dalių suderinimas, užtikrinąs jai visumos pusiausvyros
būklę“ atveria galimybę meninį ugdymą glaudžiai sieti su socialinio bei
kultūrinio gyvenimo realijomis, puoselėti integralią asmenybę, ugdyti visuminę
pasaulėvoką, kurti probleminį mokymosiu kontekstą, padedantį aktyviau plėtoti
moksleivių mąstymo įgūdžius, jų gyvenimiškąją patirtį ir kompetenciją. Ugdymo
integracija remiasi holistinės pedagogikos nuostatomis, kurios darosi vis
svarbesnės šiuolaikinėje pedagokoje ir
praktikoje.“8
Kultūrinis bendradarbiavimas
Apžvelgiant kultūrinio ugdymo raidą, plėtrą, peršasi viena mintis – mokyklos
ir kultūros jungčių meninio ugdymo plėtros iniciatoriai visada pirmiausia buvo
šviesuomenė, mokinių tėvai, menininkai, kultūros darbuotojai. Jų pastangomis į
mokyklą menai, meno šventės ateidavo net sunkiausiais Lietuvai metais. Kultūrinis
ugdymas už mokyklos ribų taip pat dažniausiai plėtojasi tėvų, meno žmonių
pastangomis. Daugelyje Lietuvos miestų bendruomenių ryžtu įkurti meninio ugdymo
centrai, meninio ugdymo studijos. Valstybės lygmenyje priimti svarūs, meninį ir
kultūrinį ugymą plėtojantys sprendimai. Švietimo ir mokslo ministerija
patvirtino eilę šios srities dokumentų, sudarė galimybes meninio ugdymo
įvairovei bendrojo lavinimo mokykloje, mokinio krepšelyje numatytos lėšos
mokinių pažintinei kultūrinei veiklai. Kultūros ministerija vykdo Vaikų ir
jaunimo kultūrinės edukacijos programą. Kultūrinio ugdymo projektus kasmet
rengia šimtai kultūros įstaigų.
Rajonuose, savivaldybėse veikia daugybė vaikų ir jaunimo meno kolektyvų,
meninio ugdymo centrų. Radijo, televizijos ir spaudos rėmimo fondas skiria
lėšas vaikų ir jaunimo periodiniams leidiniams remti, kultūrinio ugdymo
programoms audiovizualinėse medijose finansuoti. Prasmingas viso kultūrinio peizažo
integravimas į ugdymo procesus - naujas
iššūkis pedagogams – kūrėjams.
1. J.Laužikas. „Švietimo integracijos pagrindai“ (1943). Kaunas, 1993, 201 p.
2. A.Gaižutis. „Vaikystė ir grožis“, Kaunas , 1988, 14 p.
3. D. Šiaulytienė. Vaikų ir jaunimo kultūra Skandinavijoje// Mokykla-2000,
Nr. 5, p. 18-20
4. J.Geniušas. „Radijo pašnekesiai su mokytojais ir tėvais“. Kaunas, 1930
, 71 p.
5. J.Laužikas. „Švietimo reforma“ (1933). Rinktiniai raštai, Kaunas,
1997, 84 p.
6. Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcija. Vilnius, 2008
7. Algirdas Gaižutis. „Vaikystė ir grožis“, Kaunas , 1988, 10 p.
6. Žibartas Jackūnas. „Lietuvos švietimo kaitos linkmės“. Vilnius, 2006,
140 p.
Tarptautinių meno edukacijos organizacijų tinklalapiai:
World Alliance of IDEA, ISME
and InSEA
Straipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra".
Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010
2012m. Moksleivių dainų šventės akimirkos.
K.K.Šiaulyčio nuotraukos
Dailės vadovėlis 7 klasei
K.K.Šiaulytis. "Senųjų kultūrų šviesa",
Dailės vadovėlis 7 klasei. 2003m., 2007
Vadovėlio dalys:
Įvadas
Dailė ir komunikacija
Keramika
Senosios civilizacijos
Antika
Popieriaus plastika
Kompozicija
Dailė vasara. Baltijos glėbyje
Dailės vadovėlis 6 klasei
K.K.Šiaulytis. "Mano nauji atradimai",
dailės vadovėlis 6 klasei. 2002 m., 2005 m., 2007 m.
Vadovėlio dalys:
Įvadas
Nuostabus pasaulis
Architektūra
Skulptūra
Dailė ir kultūra
Fotografija
Tautodailė
Dailė vasaraDailės vadovėlis 5 klasei
K.K.Šiaulytis. "Moku piešti", dailės vadovėlis 5 klasei. 2002 m., 2005 m., 2007 m.
Vadovėlio dalys:
Įvadas
Plasikos kalba
Grafika
Tapyba
Žmogus dailėje
Knygos menas
Dailė ir gamta
Dailė vasara
2014 m. balandžio 15 d., antradienis
2014 m. balandžio 14 d., pirmadienis
2014 m. balandžio 11 d., penktadienis
Diko, Miko ir Dominyko nuotykiai
K.K.Šiaulytis. Komiksas "Diko, Miko ir Dominyko nuotykiai".
Žurnalas "Žaliasis laikraštis" 1992 Nr.1
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)