Dusetų meno mokyklos Keramikos muziejuje
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Dailė ir kultūrinis ugdymas
Sistemingas dailės mokymas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose nesiekia nė
šimto metų. Žymus Lietuvos pedagogas Stasys Matjošaitis (Esmaitis) pirmajame dailės vadovėlyje „Veidrodėlis“ (1921) pabrėžė
dailės mokymo kultūrinę dimensiją bei pastebėjo dalyko ugdomuosius bei
integracinius aspektus. Knygelės įžangoje Matjošaitis rašė: „... ne vienas
mokytojas, mėgiąs savo darbą ir mylįs vaikus, negalės tikrai atlikti savo
uždavinio, jei iš jo mokyklos bus išvarytas paišybos mokymas. Ypač pradžios
mokykloje paišybai turėtų būti skiriama žymi vieta: paišyba privalo dalyvauti
visuose mokslo dalykuose, kaipo vaizduojamoji priemonė“. Toliau vėl: „Paišybos
pamokos tvarko palaidas vaikų mintis, leidžia pažinti pagrindines kūnų lytis ir
jų reiškimo būdą“.( 3 psl.) Matjošaitis svarbiu piešimo mokymo uždaviniu įvardijo ir
saviugdos, savišvietos gebėjimų lavinimą:
„Vaikų kūrybos darbas, mokyklos pamėgimas, gilus domėjimasis mokslu ir visa
tuo, kas žmogui suteikia naudingų žinių, patraukia mokinių sielas gerojon
pusėn, naikina tinginiavimą, apatiją ir nesąmoningumą. Reikia, kad vaiko siela
būtų atvira ir mokytojo suprasta. Dėl to reikia leisti mokiniui prabilti
„savąja“ kalba – paties mokinio žodžiu, jo vaizdais, jo piešiniais ir kitais
kūriniais. Ne „mokymas“, bet nuosavi vaikų darbai mokykloje turi būti
branginami“.1 Šiuose pedagogo žodžiuose tarsi užkoduota daugybė meninio ugdymo
problemų, kurių sprendimo ieškojo, ir tebetęsia šį darbą, vėlesnių kartų
pedagogai.
Vaikų kūrybos, saviugdos, kultūrinės saviraiškos problemas tyrė, nagrinėjo ir kiti Lietuvoje dailės pedagogikos teorinius
ir metodinius veikalus parengę autoriai: Vytautas Bičiūnas („Paišymo metodikos
bruožai“, Kaunas-Marijampolė, 1921, 1925), Kazimieras Žilinskas „Paišybos ir
kitų dailės dalykų mokymas“, Kaunas, 1934), E.Moisiejevas „Regimosios
vaizduotės išvystymo (piešimo) metodika“ (Kaunas, 1933), P.Giedravičius „
Trumpas piešimo vadovėlis“, Bronius Murinas „Komponuojamasis piešimas“ (Kaunas,
1940).
Apie dailės mokymo svarbą kultūriniam asmenybės ugdymui rašė to meto
švietimo periodinėje spaudoje ir mokslo darbuose pedagogikos praktikai ir teoretikai: Vytautas
Kairiūkštis, Bronius Murinas, P.Giedravičius, J.Geniušas, Antanas Jaroševičius,
Juozas Keliuotis, Justinas Vienožinskis, Jonas Laužikas, Antanas Maceina ir
kiti autoriai. Knygoje „Tautinis
auklėjimas“ Antanas Maceina kalbėdamas
apie estetinį ugdymą pabrėžė: „Paišybos pamokų tikslas – išugdyti ne menininką, o meniškai išlavintą žmogų. Jos
rengia ne tapytojus profesionalus, bet moko jaunimą meno reikalus suprasti ir
jais gėrėtis...“.
1929 m. dailės pedagogai pradėti
rengti 1922m. įsteigtoje Kauno meno mokykloje. Daugelis šią mokyklą baigusiųjų
vėliau tapo žymiais Lietuvos menininkais, dėstė dailę Lietuvos mokyklose. Menotyrininkas Ignas Šlapelis, būsimų dailės
pedagogų mokytojas gal būt pirmasis Lietuvoje pavartojo terminą „vaikų menas“.
Straipsnyje žurnale „Švietimo darbas“, 1929 metais jis rašė „Įprasta yra žiūrėti su panieka į vaikų
meniškus darbus, kaip į grabaliojimą be jokios prasmės. Niekam iš užaugusių
žmonių neateina į galvą mintis, kad tas vaikų kreivazojimas galėtų būti menas. Šios
klaidingos pažiūros priežasčių reikia ieškoti iš dalies normuojamojoj
(absoliutiškojoj) estetikoj, kuri lyg šiol yra giliai įsikerojusi visuomenėj –
estetikoj, kuri kėsinosi patiekti tam tikras normas, dėsnius, kuriais einant
galima sukurti menas; - iš dalies ir tame įsitikinime, kad menas esąs kažkokios
nežemiškos kilmės ir kad jis nusileidžiąs į mūsų ašarų pakalnę tik per
išrinktuosius, kurie, be to, yra išėję tam tikrą mokslą, gerai susipažinę su
estetikos dėsniais, kuriuos retkarčiais aplankančios mūzos.
Taip žiūrint į meną, žinoma, negali būti kalbos apie vaikų meną“.2
Jaunimo meniniam ugdymui didelį dėmesį skyrė tuo metu sėkmingai veikusios
įvairios jaunimo organizacijos - skautai, ateitininkai, pavasarininkai,
jaunieji ūkininkai ir kt. Kultūriniu, meniniu švietimu rūpinosi ir jaunimui
skirtų žurnalų „Šviesos keliai“, „Mokslo dienos“, „Jaunoji Lietuva“ , „Jaunųjų
pasaulis“ leidėjai.
Sovietinio laikotarpio dailės mokymo raidą Lietuvoje būtų galima skirstyti
į du tarpsnius. 1945-1960 m. dailės mokyme buvo keliami ideologinio auklėjimo
bei praktiniai tikslai, pabrėžiant piešimo kaip plastinės raiškos įgūdžių
lavinimo dalyką. 1955 m. išleistoje metodinėje priemonėje (V.Ivanovas „Piešimo
mokymas mokykloje“) rašoma: „Teminis piešimas turi didelę reikšmę vaikų
komunistiniam auklėjimui. Kalbėdami su vaikais ta arba kita iliustracine piešimo
tema, mes ugdome jų meilę tėvynei, tarybinio patriotizmo jausmą, pareigos
jausmą“. Septintajame dešimtmetyje meninio ugdymo situacija Lietuvoje ėmė
keistis. Nors teoriniame lygmenyje aptariant dailės dalyko tikslus ir uždavinius
ideologinė retorika išliko, tačiau keičiantis kultūrinei situacijai
respublikoje pedagogų bendruomenėje formavosi naujas požiūris į meninį bei
kultūrinį ugdymą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintojo pradžioje įkurtos
dailės mokyklos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose. Šiose mokyklose
būrėsi savo darbui pasišventę mokytojų
kolektyvai, ieškoję savitų, kūrybinės
pedagogikos idėjomis grindžiamų dailės mokymo metodų. Remtasi tarpukario
Lietuvos dailės mokymo patirtimi bei to meto naujausiais meninio ugdymo
pedagogikos atradimais Europoje ir JAV, tiesa, tos vakarietiškos idėjos mūsų
pedagogus pasiekdavo įvairiais aplinkiniais keliais. Tam tikrą teigiamą įtaką
meninio ugdymo plėtrai, darė ir Rusijos senas tradicijas turinti dailės mokymo, meninio ugdymo sistema. 1967 m.
išleistas bene pirmasis vaikų kūrybos albumas Lietuvoje „Sidabriniai rytmečiai“,
kuriame reprodukuoti M.K.Čiurlionio vardo vidurinės meno mokyklos Dailės
skyriaus moksleivių kūriniai. Vėliau pasirodė vaikų kūrybos albumas „Vaikystės
spalvos“ (1972 m.) bei „Sidabriniai rytmečiai“ (antroji knyga, 1976 m.). Šiuose
albumuose pateikti vaikų plasinės kūrybos pavyzdžiai bei leidiniuose publikuoti
Aldonos Liobytės, Vandos Klikūnienės, Ingridos Korsakaitės įvadiniai
straipsniai padarė didelę įtaką kreipiant visos pedagoginės bendruomenės dėmesį
į meninį ugdymą, įtvirtinant vaikų meninę kūrybą kaip reikšmingą, visuomenės
palaikymo vertą kultūros reiškinį. Vaikų ir jaunimo kultūros plėtrą, moksleivių
savarankišką kūrybą žadino ir palankų visuomenės požiūrį į vaikų kūrybą ugdė
daugelį metų Lietuvos televizijoje organizuojami vaikų piešinių konkursai „Mano
pasaulis“, juos kuravo žymios Lietuvos dailės poedagogės Airytė Sapranavičienė,
Jūratė Stauskaitė, Danutė Marija Pročkytė. Meno kultūros ugdytojų, puoselėtojų
vardo nusipelno to meto periodinių leidinių vaikams ir mokiniams - „Genys“, „Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“
redakcijų darbuotuojai, savo iniciatyva organizavę skaitytojų literatūrinius ir
plastinės kūrybos konkursus. Lietuvos vaikų ir jaunimo kultūrą savitai
praturtino originalūs profesionalų
dailininkų darbai - iliustracijos vaikų periodikoje ir knygų vaikams leidyboje.
Vaikų meninės saviriškos išskirtinumą dailės mokymo metodikos leidiniuose aptarė D. Narvydaitė. Jos knygos-vaikų
kūrybos albumai „Piešimo mokymas ikimokykliniame amžiuje“ (1983), „Piešimo mokymas
I-III klasėje“ (1975) sutvirtino dailės dalyko kaip vaikų kultūrinės raiškos
ugdymo reikšmę.
Dailės mokymo kokybė kito bei dalyko prestžas švietimo sistemoje augo bendrojo lavinimo mokyklose pradėjus dirbti
profesionaliems dailės pedagogams, kurie buvo rengiami Vilniaus dailės
institute (nuo 1960), Šiaulių
pedagoginiame institute (nuo 1968).
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę meninio ugdymo, tame tarpe dailės mokymo
svarba visapusiškam asmenybės ugdymui deklaruojama jau pirmuosiuose švietimo
reformos dokumentuose, bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo programose. Daugiau nei
keturiasdešimtyje bendrojo lavinimo mokyklų buvo vykdomas sustiprintas dailės
mokymas. Reformuotoje Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje meniniam ugdymui
skirtų pamokų skaičius išaugo nuo 5,5 iki 9.4 proc. bendrojo pamokų skaičiaus. Pradinėse
klasėse dėstoma dailė, darbeliai (2 savaitinės pamokos). Kūrybingai dailės
pedagogų bendruomenei naujos švietimo reformos gairės meninio ugdymo srityje
nebuvo neįveikiams iššūkis. Daugelis dailės mokytojų sovietinėje mokykloje
formavo savo asmeninę, nuo ideologinių priesakų nepriklausomą laikyseną,
pedagogine ir kūrybine veikla išreiškė savo kultūrines nuostatas, daugelis jų darbą
mokykloje vertino kaip reikšmingą kūrybinį darbą, savanorišką kultūrinę misiją,
puoselėdami ilgaamžes žmogiškąsias vertybes. Ne vienas dailės mokytojas
sovietmetyje sugebėjo savo pedagoginėje veikloje plėtoti ir jungti tautinės
kultūros, meninės kūrybos ir šiuolaikinio meno dėmenis. Atsivėrus naujoms
galimybėms, jau prmaisiais nepriklausomybės metais ėmė rastis naujos pedagogų
iniciatyva kuriamos meno mokyklos,
estetinio ugdymo centrai. Ne vienoje bendrojo lavinimo mokykloje dailės
pedagogų pastangomis įrengtos dailės studijų patalpos, keramikos dirbtuvės, dailės
galerijos, organizuojamos moksleivių kūrybos parodos, plenerai. Dailės
edukaciją daugelis dailės pedagogų - profesionalų suvokia kaip savitą kūrybos
sritį, tad nenuostabu, jog pedagoginėje veikloje, kaip įprasta kūrėjams, kai
reikia neskaičiuojamos darbo valandos, jei reikia, panaudojami asmeniniai darbo
įrankiai, medžiagos įrengimai ir kt. Ten, kur dailės mokytojai sulaukė mokyklos
bendruomenių, savivaldybių palaikymo, susiformavo savitos kultūros „salos“. Yra
miestų, kur meniniai projektai, kažkada pradėti
kaip dailės būrelio ar mokykliniai projektai jau dešimt ir daugiau metų
yra tęstiniai, tapę svarbiais miestelių, miestų kultūrinio gyvenimo akcentais.
Šiandien sunku įsivaizduoti Birštono, Druskininkų, Alytaus, Šakių, Utenos,
Ukmergės, Radviliškio, Panevėžio, Panevėžio rajono Naujamiesčio, Šiaulių,
Kuršėnų, Klaipėdos, Tytuvėnų, Dusetų, Kintų, Šilutės, Kelmės, Kupiškio, Plungės ir daugelio kitų miestų, miestelių kultūrinį
gyvenimą be juose sėkmingai veikiančių dailės ir meno mokyklų, meninio ugdymo
centrų ar vidurinėse mokyklose bei gimnazijose rengiamų dailės sklaidos
projektų, meno dienų, konkursų, parodų. Prie mokyklų kultūrinio sąjūdžio
plėtros prisidėjo ir dešimtmetį (1994-2003) vykdytas Tarptaitinis vaikų
piešinių ir plakatų konkursas „Gamtos pasaka“. Jame kasmet dalyvaudavo dešimtys
tūkstančių jaunųjų dailininkų. Vaikų kūrybos parodos reengtos Vilniuje ir
kituose miestuose. Konkurso eigoje kasmet buvo leidžiami katalogai, vaikų
kūrybos reprodukcijos atvirukuose.
Pastarųjų keliolikos metų dailės mokymo organizacinės naujovės: nuo 1995 m.
bendrojo lavinimo mokyklų absolventai
gali laikyti pasirenkamąjį dailės brandos egzaminą, nuo 1995 m.
vykdomos dailės olimpiados.
Nepriklausomybės metais parašyta
daugybė teorinių, metodinių, mokslinių veikalų, skirtų dailės mokymui, bendrųjų
ir individualių ugdymo programų ir kt.
Atliktas didžiulis teorinis darbas, tačiau pedagoginė kūryba -
nenutrūkstantis procesas. Vienas Lietuvos švietimo reformos kūrėjų Žibartas
Jackūnas leidinyje „Lietuvos švietimo reformos kaitos linkmės“ pabrėžė:
„...patirtis, kaip ir kompetencija, įkūnija integralią žinių, įgūdžių,
vertybinių nuostatų vienovę ir yra tiesioginė ir būtina kiekvienos sėkmingos
veiklos sąlyga, todėl švietimo tikslas – plėtoti asmens patirtį yra tolygus jos
siekiui – rengti žmogų veiklai, praktiniam gyvenimui, profesiniam darbui. Jos
įsitvirtinimas pedagogikos teorijoje ir praktikoje neabejotinai padėtų įveikti
švietime tebesireiškiančio neprasmingo akademiškumo tradiciją.“ Ir toliau
„....sociokultūrinę kompetencijos patirties principu reikšmę lems ne tiek
teorinė jų išraiška švietimo dokumentuose, kiek praktinis jų įgyvendinimas
mokyklose.“3
Nepaprastai plėtojantis audiovizualinei medijų kultūrai, kompiuterinėms ir
informacinėms technologijoms, keičiantis visuomenės idealams, vykstant
kultūriniams ir ekonominiams globalizaciniams procesams meniniam ir kultūriniam
ugdymui iškyla nauji iššūkiai. Kultūrologai ir sociologai teigia, jog
netolimoje ateityje sėkmingai vystysis
tik kūrybingos, kultūriniu aktyvumu pasižyminčios visuomenės. Perspektyviose
pramonės ir gamybos šakose vis didesnę įtaką produkcijos sėkmei turi
novatoriški dizainu ir estetika paremti sprendimai. Taigi Lietuvos dailės
pedagogams, kaip ir kitų meno dalykų mokytojams, tenka priimti šiuolaikinės
visuomenės vystymosi iššūkius. Peršasi vienintelis atsakymas – tik kūrybine veikla
grindžiamas pedagoginis darbas kultūrinio ugdymo nuostatomis
besivadovaujančiose bendruomenėse įgalins parengti moderniai ateičiai pasirengusius žmones.
1. Esmaitis „Veidrodėlis“ (Piešinių
rinkinėlis paišybos pradžiai) Vilnius,
1921, p. 3
2. Ign. Šlapelis „Švietimo darbas“, 1929, Nr. 6 „Vaikų menas“ p. 494
3. Žibartas Jackūnas. „Lietuvos švietimo reformos kaitos linkmės“ Vilnius,
2006, p.156
Sraipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra"
Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010m. Tiražas 500egz.
Akmenės krašto muziejus. Moksleivių
edukacinio projekto "Drugeliai" kūrinių ekspozicija.
Dusetų meno mokyklos keramikos muziejuje.
K.K.Šiaulyčio nuotraukos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą