Paroda

Paroda

2014 m. gegužės 2 d., penktadienis

Dailė ir kultūrinis ugdymas

 Dusetų meno mokyklos Keramikos muziejuje

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailė ir kultūrinis ugdymas


Sistemingas dailės mokymas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose nesiekia nė šimto metų. Žymus Lietuvos pedagogas Stasys Matjošaitis (Esmaitis) pirmajame  dailės vadovėlyje „Veidrodėlis“ (1921) pabrėžė dailės mokymo kultūrinę dimensiją bei pastebėjo dalyko ugdomuosius bei integracinius aspektus. Knygelės įžangoje Matjošaitis rašė: „... ne vienas mokytojas, mėgiąs savo darbą ir mylįs vaikus, negalės tikrai atlikti savo uždavinio, jei iš jo mokyklos bus išvarytas paišybos mokymas. Ypač pradžios mokykloje paišybai turėtų būti skiriama žymi vieta: paišyba privalo dalyvauti visuose mokslo dalykuose, kaipo vaizduojamoji priemonė“. Toliau vėl:   „Paišybos pamokos tvarko palaidas vaikų mintis, leidžia pažinti pagrindines kūnų lytis ir jų reiškimo būdą“.( 3 psl.)  Matjošaitis  svarbiu piešimo mokymo uždaviniu įvardijo ir saviugdos, savišvietos  gebėjimų lavinimą: „Vaikų kūrybos darbas, mokyklos pamėgimas, gilus domėjimasis mokslu ir visa tuo, kas žmogui suteikia naudingų žinių, patraukia mokinių sielas gerojon pusėn, naikina tinginiavimą, apatiją ir nesąmoningumą. Reikia, kad vaiko siela būtų atvira ir mokytojo suprasta. Dėl to reikia leisti mokiniui prabilti „savąja“ kalba – paties mokinio žodžiu, jo vaizdais, jo piešiniais ir kitais kūriniais. Ne „mokymas“, bet nuosavi vaikų darbai mokykloje turi būti branginami“.1 Šiuose pedagogo žodžiuose tarsi užkoduota daugybė meninio ugdymo problemų, kurių sprendimo ieškojo, ir tebetęsia šį darbą, vėlesnių kartų pedagogai.
Vaikų kūrybos, saviugdos, kultūrinės saviraiškos problemas tyrė, nagrinėjo  ir kiti Lietuvoje dailės pedagogikos teorinius ir metodinius veikalus parengę autoriai: Vytautas Bičiūnas („Paišymo metodikos bruožai“, Kaunas-Marijampolė, 1921, 1925), Kazimieras Žilinskas „Paišybos ir kitų dailės dalykų mokymas“, Kaunas, 1934), E.Moisiejevas „Regimosios vaizduotės išvystymo (piešimo) metodika“ (Kaunas, 1933), P.Giedravičius „ Trumpas piešimo vadovėlis“, Bronius Murinas „Komponuojamasis piešimas“ (Kaunas, 1940).
Apie dailės mokymo svarbą kultūriniam asmenybės ugdymui rašė to meto švietimo periodinėje spaudoje ir mokslo darbuose  pedagogikos praktikai ir teoretikai: Vytautas Kairiūkštis, Bronius Murinas, P.Giedravičius, J.Geniušas, Antanas Jaroševičius, Juozas Keliuotis, Justinas Vienožinskis, Jonas Laužikas, Antanas Maceina ir kiti autoriai.  Knygoje „Tautinis auklėjimas“  Antanas Maceina kalbėdamas apie estetinį ugdymą pabrėžė: „Paišybos pamokų tikslas – išugdyti  ne menininką, o meniškai išlavintą žmogų. Jos rengia ne tapytojus profesionalus, bet moko jaunimą meno reikalus suprasti ir jais gėrėtis...“.
 1929 m. dailės pedagogai pradėti rengti 1922m. įsteigtoje Kauno meno mokykloje. Daugelis šią mokyklą baigusiųjų vėliau tapo žymiais Lietuvos menininkais,  dėstė dailę Lietuvos mokyklose.  Menotyrininkas Ignas Šlapelis, būsimų dailės pedagogų mokytojas gal būt pirmasis Lietuvoje pavartojo terminą „vaikų menas“. Straipsnyje žurnale „Švietimo darbas“, 1929 metais jis rašė  „Įprasta yra žiūrėti su panieka į vaikų meniškus darbus, kaip į grabaliojimą be jokios prasmės. Niekam iš užaugusių žmonių neateina į galvą mintis, kad tas vaikų kreivazojimas galėtų būti menas. Šios klaidingos pažiūros priežasčių reikia ieškoti iš dalies normuojamojoj (absoliutiškojoj) estetikoj, kuri lyg šiol yra giliai įsikerojusi visuomenėj – estetikoj, kuri kėsinosi patiekti tam tikras normas, dėsnius, kuriais einant galima sukurti menas; - iš dalies ir tame įsitikinime, kad menas esąs kažkokios nežemiškos kilmės ir kad jis nusileidžiąs į mūsų ašarų pakalnę tik per išrinktuosius, kurie, be to, yra išėję tam tikrą mokslą, gerai susipažinę su estetikos dėsniais, kuriuos retkarčiais aplankančios mūzos.
Taip žiūrint į meną, žinoma, negali būti kalbos apie vaikų meną“.2
Jaunimo meniniam ugdymui didelį dėmesį skyrė tuo metu sėkmingai veikusios įvairios jaunimo organizacijos - skautai, ateitininkai, pavasarininkai, jaunieji ūkininkai ir kt. Kultūriniu, meniniu švietimu rūpinosi ir jaunimui skirtų žurnalų „Šviesos keliai“, „Mokslo dienos“, „Jaunoji Lietuva“ , „Jaunųjų pasaulis“ leidėjai.
Sovietinio laikotarpio dailės mokymo raidą Lietuvoje būtų galima skirstyti į du tarpsnius. 1945-1960 m. dailės mokyme buvo keliami ideologinio auklėjimo bei praktiniai tikslai, pabrėžiant piešimo kaip plastinės raiškos įgūdžių lavinimo dalyką. 1955 m. išleistoje metodinėje priemonėje (V.Ivanovas „Piešimo mokymas mokykloje“) rašoma: „Teminis piešimas turi didelę reikšmę vaikų komunistiniam auklėjimui. Kalbėdami su vaikais ta arba kita iliustracine piešimo tema, mes ugdome jų meilę tėvynei, tarybinio patriotizmo jausmą, pareigos jausmą“. Septintajame dešimtmetyje meninio ugdymo situacija Lietuvoje ėmė keistis. Nors teoriniame lygmenyje aptariant dailės dalyko tikslus ir uždavinius ideologinė retorika išliko, tačiau keičiantis kultūrinei situacijai respublikoje pedagogų bendruomenėje formavosi naujas požiūris į meninį bei kultūrinį ugdymą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintojo pradžioje įkurtos dailės mokyklos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose. Šiose mokyklose būrėsi savo darbui pasišventę  mokytojų kolektyvai,  ieškoję savitų, kūrybinės pedagogikos idėjomis grindžiamų dailės mokymo metodų. Remtasi tarpukario Lietuvos dailės mokymo patirtimi bei to meto naujausiais meninio ugdymo pedagogikos atradimais Europoje ir JAV, tiesa, tos vakarietiškos idėjos mūsų pedagogus pasiekdavo įvairiais aplinkiniais keliais. Tam tikrą teigiamą įtaką meninio ugdymo plėtrai, darė ir Rusijos senas tradicijas turinti  dailės mokymo, meninio ugdymo sistema. 1967 m. išleistas bene pirmasis vaikų kūrybos albumas Lietuvoje „Sidabriniai rytmečiai“, kuriame reprodukuoti M.K.Čiurlionio vardo vidurinės meno mokyklos Dailės skyriaus moksleivių kūriniai. Vėliau pasirodė vaikų kūrybos albumas „Vaikystės spalvos“ (1972 m.) bei „Sidabriniai rytmečiai“ (antroji knyga, 1976 m.). Šiuose albumuose pateikti vaikų plasinės kūrybos pavyzdžiai bei leidiniuose publikuoti Aldonos Liobytės, Vandos Klikūnienės, Ingridos Korsakaitės įvadiniai straipsniai padarė didelę įtaką kreipiant visos pedagoginės bendruomenės dėmesį į meninį ugdymą, įtvirtinant vaikų meninę kūrybą kaip reikšmingą, visuomenės palaikymo vertą kultūros reiškinį. Vaikų ir jaunimo kultūros plėtrą, moksleivių savarankišką kūrybą žadino ir palankų visuomenės požiūrį į vaikų kūrybą ugdė daugelį metų Lietuvos televizijoje organizuojami vaikų piešinių konkursai „Mano pasaulis“, juos kuravo žymios Lietuvos dailės poedagogės Airytė Sapranavičienė, Jūratė Stauskaitė, Danutė Marija Pročkytė. Meno kultūros ugdytojų, puoselėtojų vardo nusipelno to meto periodinių leidinių vaikams ir mokiniams -  „Genys“, „Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“ redakcijų darbuotuojai, savo iniciatyva organizavę skaitytojų literatūrinius ir plastinės kūrybos konkursus. Lietuvos vaikų ir jaunimo kultūrą savitai praturtino  originalūs profesionalų dailininkų darbai - iliustracijos vaikų periodikoje ir knygų vaikams leidyboje. Vaikų meninės saviriškos išskirtinumą dailės mokymo metodikos leidiniuose  aptarė D. Narvydaitė. Jos knygos-vaikų kūrybos albumai „Piešimo mokymas ikimokykliniame amžiuje“ (1983), „Piešimo mokymas I-III klasėje“ (1975) sutvirtino dailės dalyko kaip vaikų kultūrinės raiškos ugdymo  reikšmę.
Dailės mokymo kokybė kito bei dalyko prestžas švietimo sistemoje augo  bendrojo lavinimo mokyklose pradėjus dirbti profesionaliems dailės pedagogams, kurie buvo rengiami Vilniaus dailės institute  (nuo 1960), Šiaulių pedagoginiame institute (nuo 1968).
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę meninio ugdymo, tame tarpe dailės mokymo svarba visapusiškam asmenybės ugdymui deklaruojama jau pirmuosiuose švietimo reformos dokumentuose, bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo programose. Daugiau nei keturiasdešimtyje bendrojo lavinimo mokyklų buvo vykdomas sustiprintas dailės mokymas. Reformuotoje Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje meniniam ugdymui skirtų pamokų skaičius išaugo nuo 5,5 iki 9.4 proc. bendrojo pamokų skaičiaus. Pradinėse klasėse dėstoma dailė, darbeliai (2 savaitinės pamokos). Kūrybingai dailės pedagogų bendruomenei naujos švietimo reformos gairės meninio ugdymo srityje nebuvo neįveikiams iššūkis. Daugelis dailės mokytojų sovietinėje mokykloje formavo savo asmeninę, nuo ideologinių priesakų nepriklausomą laikyseną, pedagogine ir kūrybine veikla išreiškė savo kultūrines nuostatas, daugelis jų darbą mokykloje vertino kaip reikšmingą kūrybinį darbą, savanorišką kultūrinę misiją, puoselėdami ilgaamžes žmogiškąsias vertybes. Ne vienas dailės mokytojas sovietmetyje sugebėjo savo pedagoginėje veikloje plėtoti ir jungti tautinės kultūros, meninės kūrybos ir šiuolaikinio meno dėmenis. Atsivėrus naujoms galimybėms, jau prmaisiais nepriklausomybės metais ėmė rastis naujos pedagogų iniciatyva kuriamos  meno mokyklos, estetinio ugdymo centrai. Ne vienoje bendrojo lavinimo mokykloje dailės pedagogų pastangomis įrengtos dailės studijų patalpos, keramikos dirbtuvės, dailės galerijos, organizuojamos moksleivių kūrybos parodos, plenerai. Dailės edukaciją daugelis dailės pedagogų - profesionalų suvokia kaip savitą kūrybos sritį, tad nenuostabu, jog pedagoginėje veikloje, kaip įprasta kūrėjams, kai reikia neskaičiuojamos darbo valandos, jei reikia, panaudojami asmeniniai darbo įrankiai, medžiagos įrengimai ir kt. Ten, kur dailės mokytojai sulaukė mokyklos bendruomenių, savivaldybių palaikymo, susiformavo savitos kultūros „salos“. Yra miestų, kur meniniai projektai, kažkada pradėti  kaip dailės būrelio ar mokykliniai projektai jau dešimt ir daugiau metų yra tęstiniai, tapę svarbiais miestelių, miestų kultūrinio gyvenimo akcentais. Šiandien sunku įsivaizduoti Birštono, Druskininkų, Alytaus, Šakių, Utenos, Ukmergės, Radviliškio, Panevėžio, Panevėžio rajono Naujamiesčio, Šiaulių, Kuršėnų, Klaipėdos, Tytuvėnų, Dusetų, Kintų, Šilutės, Kelmės, Kupiškio, Plungės  ir daugelio kitų miestų, miestelių kultūrinį gyvenimą be juose sėkmingai veikiančių dailės ir meno mokyklų, meninio ugdymo centrų ar vidurinėse mokyklose bei gimnazijose rengiamų dailės sklaidos projektų, meno dienų, konkursų, parodų. Prie mokyklų kultūrinio sąjūdžio plėtros prisidėjo ir dešimtmetį (1994-2003) vykdytas Tarptaitinis vaikų piešinių ir plakatų konkursas „Gamtos pasaka“. Jame kasmet dalyvaudavo dešimtys tūkstančių jaunųjų dailininkų. Vaikų kūrybos parodos reengtos Vilniuje ir kituose miestuose. Konkurso eigoje kasmet buvo leidžiami katalogai, vaikų kūrybos reprodukcijos atvirukuose.
Pastarųjų keliolikos metų dailės mokymo organizacinės naujovės: nuo 1995 m. bendrojo lavinimo mokyklų absolventai  gali laikyti pasirenkamąjį dailės brandos egzaminą, nuo 1995 m. vykdomos  dailės olimpiados. 
 Nepriklausomybės metais parašyta daugybė teorinių, metodinių, mokslinių veikalų, skirtų dailės mokymui, bendrųjų ir individualių ugdymo programų ir kt.  Atliktas didžiulis teorinis darbas, tačiau pedagoginė kūryba - nenutrūkstantis procesas. Vienas Lietuvos švietimo reformos kūrėjų Žibartas Jackūnas leidinyje „Lietuvos švietimo reformos kaitos linkmės“ pabrėžė: „...patirtis, kaip ir kompetencija, įkūnija integralią žinių, įgūdžių, vertybinių nuostatų vienovę ir yra tiesioginė ir būtina kiekvienos sėkmingos veiklos sąlyga, todėl švietimo tikslas – plėtoti asmens patirtį yra tolygus jos siekiui – rengti žmogų veiklai, praktiniam gyvenimui, profesiniam darbui. Jos įsitvirtinimas pedagogikos teorijoje ir praktikoje neabejotinai padėtų įveikti švietime tebesireiškiančio neprasmingo akademiškumo tradiciją.“ Ir toliau „....sociokultūrinę kompetencijos patirties principu reikšmę lems ne tiek teorinė jų išraiška švietimo dokumentuose, kiek praktinis jų įgyvendinimas mokyklose.“3
Nepaprastai plėtojantis audiovizualinei medijų kultūrai, kompiuterinėms ir informacinėms technologijoms, keičiantis visuomenės idealams, vykstant kultūriniams ir ekonominiams globalizaciniams procesams meniniam ir kultūriniam ugdymui iškyla nauji iššūkiai. Kultūrologai ir sociologai teigia, jog netolimoje ateityje  sėkmingai vystysis tik kūrybingos, kultūriniu aktyvumu pasižyminčios visuomenės. Perspektyviose pramonės ir gamybos šakose vis didesnę įtaką produkcijos sėkmei turi novatoriški dizainu ir estetika paremti sprendimai. Taigi Lietuvos dailės pedagogams, kaip ir kitų meno dalykų mokytojams, tenka priimti šiuolaikinės visuomenės vystymosi iššūkius. Peršasi vienintelis     atsakymas – tik kūrybine veikla grindžiamas pedagoginis darbas kultūrinio ugdymo nuostatomis besivadovaujančiose bendruomenėse įgalins parengti moderniai  ateičiai pasirengusius žmones.


1. Esmaitis  „Veidrodėlis“ (Piešinių rinkinėlis  paišybos pradžiai) Vilnius, 1921, p. 3
2. Ign. Šlapelis „Švietimo darbas“, 1929, Nr. 6  „Vaikų menas“ p. 494
3. Žibartas Jackūnas. „Lietuvos švietimo reformos kaitos linkmės“ Vilnius, 2006, p.156


Sraipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra"
Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010m. Tiražas 500egz.


 Akmenės krašto muziejus. Moksleivių
edukacinio projekto "Drugeliai" kūrinių ekspozicija.



Dusetų meno mokyklos keramikos muziejuje.
K.K.Šiaulyčio nuotraukos

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą