Diagrama "Medijų kompetencijos"

Medija - kūrybinių jungčių menas

 Lietuvos Nacionalinės televizijos laidos
 "Lietuvos tūkstantmečio vaikai" akimirkos

Moksleivių dainų šventė - 2012. Ansamblių vakaras

 Chopinas fortepioną pritaikė baletui, o Chaplinas atrado nuostabų baleto ir kino medijų lydinį, kuriame kaitaliojasi Pavlovos spektaklius primenančios ekstazė ir krypuojanti eisena. Klasikinio baleto žingsnius jis įtraukė į pantomimos kiną, kuriame darniai susiliejo lyriškumas ir ironija (šis derinys būdingas ir „Prufrokui“ bei Ulissui). Įvairiausių sričių menininkai visuomet pirmeiji atranda, kaip per vieną mediją panaudoti kitą, ar išlaisvinti jos energiją. 1

 Marchall McLuhan

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Medija – kūrybinių jungčių menas

Medijų samprata

              Sąvoka „medija“ – dažniausiai suprantama kaip „komunikacijos terpė“. Tačiau ši sąvoka taps aiškesnė patyrinėjus jos kilmę – lotyniškai medium – vidurys. Žodynuose šalia medijos rikiuojasi žodžiai: mediacija – tarpininkavimas, mediumas – asmuo spiritistų laikomas tarpininku tarp žmonių ir dvasių, meditacija – pasinėrimas į savo mintis, gilaus susikaupimo būsena. Taigi, atrodo, žodžio medija šaknyje glūdi reikšmės – vidurys, šerdis, visa ko sutelkimas, jungimas ir tarpininkavimas – buvimas tarp dviejų komunikacijos subjektų.

            Tradiciškai medijomis laikome knygas, žemėlapius, laikraščius, kino filmus, televizijos laidas – šiose medijose perteiktą informaciją, turinį. XXa. kanadiečių mąstytojas Marschall McLuhan praplėtė medijų sampratą – jo nuomone visi žmogaus dirbiniai, gaminiai, kūriniai, išradimai yra medijos – žmogaus tęsiniai, pasakojantys apie žmogų, perteikianys kūrybinę jo dvasią ir įtakojantys žmonijos raidą. McLuhanas teigė – ne turinys, o pati medija yra pranešimas. Tikrai – klausydami muzikos, žiūrėdami gerą kino filmą, stebėdami skulptūrą, šokį mes domimės ne turinu, neklausiame apie ką melodija, apie ką šokis, - gėrimės išraiškos formomis, kino filme stebime aktorių vaidybą, režisieriaus, operatoriaus, kostiumų dailininko, scenografo kūrybinį darbą.

            Medijos pavyzdžiu gali pasitarnauti mokyklinis laikraštis. Jis tikru medijos kūriniu taps ne dėl to jog ant standartinių popieriaus lapų bus išspausdinta daug gerų eilėraščių, rašinėlių, reportažų – turi būti sukurta laikraščio forma, parinktas tam tinkamas popieriaus formatas, akį turi rėžti įvairios antraštės, džiuginti iliustracijos, patraukti maketas, medžiagos išdėstymas, panaudoti šriftai ir kt. Skaitytojas tokiame laikraštyje su malonumu klaidžios, ieškos įvairių medija – fotografijų, komiksų, karikatūrų, reklamų ir žinoma, literatūrinių, publicistinių, informacinių tekstų. Toks laikraštis taps mokyklos kultūriniu įvykiu, jei bus pristatytas mokyklos bendruomenei, bus leidžiamas reguliariai, suteiks tribūną norintiems dalyvauti jo kūrime. Taigi medija kūrinį apsprendžia ne turinys, informacijos kiekis – bet forma, funkcija, meninė paveika.

Medijų ugdymas

Sekdami McLuhanu medijomis turime laikyti ir klasės lentą, ir kreidos gabalėlį, visą kabineto įrangą,  mokyklos interjerus ir kt. Apie pačius mokinius daug gali papasakoti kitos medijos – jų rūbai, šukuosenos, sąsiuviniai, kuprinės, eisena, laikysena. Išmokę suprasti medijas gal kiek sutriksime, suvoksime jog esame stebimi, vertinami, bet, gal būt tai paskatins pasitempti, nuolat save ir aplinką formuoti, ieškoti būdų išreikšti savo tikrajį aš. Gal būt apie tokią savijautą rašė McLuchanas: „Staiga mes ištroškome, kad daiktai ir žmonės visiškai, iki galo, išreikštų savo būtį. Šis naujas požiūris atspindi tvirtą tikėjimą visos būties gilumine harmonija.“2

Medijų ugdymas daugelyje Europos šalių jau įprastas dalykas. Medijų ugdymas suprantamas kaip audiovizualinio raštingumo, komunikacinių gebėjimų, kompiuterinės kultūros, medijų kultūros pažinimas. Svarstant apie medijų ugdymo plėtrą bendrojo lavinimo mokykloje, svarbios tokio ugdymo dalys būtų – medijų raštingumas, medijų kultūros, raidos pažinimas, medijų meno pažinimas ir raiška, edukacinių  medijų tyrimas, raiška.

Medijų raštingumas yra įvairių medijų kompetencijų ugdymas. Medijų kompetencijos integruoja gebėjimus atpažinti, interpretuoti, vertinti vaizdinę, garso, tekstinę informaciją, pateikimo būdus ir formas, gebėjimus komunikuoti medijų priemonėmis, plėtoti gebėjimus prasmingai dalyvauti ir ugdytis medijų kultūros erdvėje. Medijų raštingumo mokymas apima medijų kompetencijų ugdymą, audiovizualinių menų, žiniasklaidos, medijų meno, edukacinių medijjų srityse.    

                                                                           

Edukacinės medijos

Mokymo, ugdymo, saviugdos veiklos sėkmingos tik tada, kai edukacinis vyksmas yra integruotas  įvairiais lygmenimis. Ugdymo kokybę apsprendžia pedagoginių idėjų ir metodų, teorinių žinių ir veiksmo, kūrybiškumo ir pareigos, mokslingumo ir žaismės, atradimų ir fantazijos polėkio, aplinkos ir jos kaitos, meninės raiškos ir dalykinio bendravimo, kultūros ir didaktikos, pagarbus mokytojų ir moksleivių bendradarbiavimas. Integruotas, tarpusavio supratimu, kūrybiško bendradarbiavimo džiugesiu pagrįstas edukacinis procesas gali būti suvoktas, kaip medijų meno kūryba.

Kultūros erdvėje jau kuris laikas vyksta medijų suvokimo plėtra. Įvardijus medijas, kaip kad dažnai buvo mūsų istorijoje atsivėrus naujos veiklos, įžvalgos, kūrybos sritims, pasaulis tarsi nušvinta nauja spalva, supratimu. „Atradę“ medijas ir atsigręžę atgal, medijų pradžių pradžią regime senovės žmonių misterijose, religinėse apeigose, architektūroje – piramidžių, zikuratų statiniuose,  miestų planavime (Atėnų Akropolis, Aleksadrija, Romos forumai) ir net karyboje.

Ugdymo istorijoje pastebime, kaip naujų medijų radimasis ir sklaida vekė, keitė mokymo pobūdį, kokybę. Popieriaus gamyba, knygų spausdinimas, A.Komenskio iniciatyva į ugdymą įdiegtos naujos medijos, tarp jų – vaizdo medija, įgalino rastis šiuolaikinei pedagogikai.

Dabar mokymo ir ugdymo, ugdymosi procese naudojama daugybė medijų. Tolimesnė medijų meno, mass medijų, multimedijų plėtra neišvengiamai keis visą mūsų gyvenimą, kaip ir mokymo galimybes, aplinką. Numatoma medijų plėtra paskatino daugelyje šalių švietimo organizatorius įdiegti medijų mokymą bendrojo lavinimo mokyklose. Europos Parlamento komisijos naujausiuose dokumentuose ir tyrimuose 3, bei dokumentuose rekomenduojančiuose plėtoti pedagogų medija gebėjimų ugdymą.4 Tikėtina, naujai suvoktos medijų galimybės, medijų kūryba pedagogikos erdvėje įtakos naujos mokyklos, kurios radimąsi numatė, teigė Jonas Laužikas  veikale „Pagrindinės tezės mokyklos reformai“ (1934).5

Rekomeduojami tekstai

Tekstų apie medijas lietuvių kalba dar nėra daug, kai kurie autoriai medijas suvokia siauriau – kaip žiniasklaidą ar kino, video meno sklaidą.

Mano nuomone, įdomūs, dėmesio verti būtų Manfred Lahnstein straipsnis „Medijos koncernas“ publikuojamas knygoje „Kultūros vadyba“ (Vilnius, 2004) bei interviu su Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno  premijos laureatais Nomeda ir Gediminu Urbonais., apdovanotais už reikšmingą indėlį į medijų meną. (Nomeda ir Gediminas Urbonai. Medijomis laisvės ir utopijos link. www.bernardinai.lt, 2008-10-30).  Edukacinių medijų kūryba inspiruoja nedidelė Džanio Rodario knygelė „Fantazijos gramatika“ (Kaunas, 2001) ir Richard I. Arends solidus tomas „Mokomės mokyti“ (Vilnius, 1998). Vertinga medijų mokymui James E.Herring „Informacinių įgūdžių ugdymas mokykloje“ (Vilnius, 1998).

Kūrybiška medijų plėtotė ugdyme, saviugdoje atvers naujas medijų įžvalgas, skatins rastis ir panaudoti medijas sėkmingai asmenybės raidai.

1.Marchall McLuhan. „Kaip suprasti medijas“. Vilnius. 2003, p. 69

2. Marchall McLuhan. „Kaip suprasti medijas“. Vilnius. 2003, p.25

3. Europos Parlamento ir Tarybos  inicijuotas tyrimas

„Dabartinės kryptys ir požiūriai į medija raštingumą Europoje“, 2006-2009 http://ec.europa.eu/avpolicy/media_literacy/docs/report_on_ml_2007.pdf

4. Europos Parlamento ir Tarybos  sprendimas Nr. 1718/2006/EB, 2006m. lapkričio 15 d. dėl Europos audiovizualinio sektoriaus rėmimo programos (MEDIA 2007) įgyvendinimo

5. J.Laužikas „Švietimo reforma“. Rinktiniai raštai II tomas, Kaunas, 1997, p. 229-243

Straipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra"

Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010 m. Tiražas 500 egz.

 Moksleivių dainų šventė - 2012. Ansamblių vakaras

Moksleivių dainų šventė - 2012. Šokių diena "Siemens Arenoje"
K.K.Šiaulyčio nuotraukos

Dailė ir kultūrinis ugdymas

 Dusetų meno mokyklos Keramikos muziejuje

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailė ir kultūrinis ugdymas

Sistemingas dailės mokymas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose nesiekia nė šimto metų. Žymus Lietuvos pedagogas Stasys Matjošaitis (Esmaitis) pirmajame  dailės vadovėlyje „Veidrodėlis“ (1921) pabrėžė dailės mokymo kultūrinę dimensiją bei pastebėjo dalyko ugdomuosius bei integracinius aspektus. Knygelės įžangoje Matjošaitis rašė: „... ne vienas mokytojas, mėgiąs savo darbą ir mylįs vaikus, negalės tikrai atlikti savo uždavinio, jei iš jo mokyklos bus išvarytas paišybos mokymas. Ypač pradžios mokykloje paišybai turėtų būti skiriama žymi vieta: paišyba privalo dalyvauti visuose mokslo dalykuose, kaipo vaizduojamoji priemonė“. Toliau vėl:   „Paišybos pamokos tvarko palaidas vaikų mintis, leidžia pažinti pagrindines kūnų lytis ir jų reiškimo būdą“.( 3 psl.)  Matjošaitis  svarbiu piešimo mokymo uždaviniu įvardijo ir saviugdos, savišvietos  gebėjimų lavinimą: „Vaikų kūrybos darbas, mokyklos pamėgimas, gilus domėjimasis mokslu ir visa tuo, kas žmogui suteikia naudingų žinių, patraukia mokinių sielas gerojon pusėn, naikina tinginiavimą, apatiją ir nesąmoningumą. Reikia, kad vaiko siela būtų atvira ir mokytojo suprasta. Dėl to reikia leisti mokiniui prabilti „savąja“ kalba – paties mokinio žodžiu, jo vaizdais, jo piešiniais ir kitais kūriniais. Ne „mokymas“, bet nuosavi vaikų darbai mokykloje turi būti branginami“.1 Šiuose pedagogo žodžiuose tarsi užkoduota daugybė meninio ugdymo problemų, kurių sprendimo ieškojo, ir tebetęsia šį darbą, vėlesnių kartų pedagogai.

Vaikų kūrybos, saviugdos, kultūrinės saviraiškos problemas tyrė, nagrinėjo  ir kiti Lietuvoje dailės pedagogikos teorinius ir metodinius veikalus parengę autoriai: Vytautas Bičiūnas („Paišymo metodikos bruožai“, Kaunas-Marijampolė, 1921, 1925), Kazimieras Žilinskas „Paišybos ir kitų dailės dalykų mokymas“, Kaunas, 1934), E.Moisiejevas „Regimosios vaizduotės išvystymo (piešimo) metodika“ (Kaunas, 1933), P.Giedravičius „ Trumpas piešimo vadovėlis“, Bronius Murinas „Komponuojamasis piešimas“ (Kaunas, 1940).

Apie dailės mokymo svarbą kultūriniam asmenybės ugdymui rašė to meto švietimo periodinėje spaudoje ir mokslo darbuose  pedagogikos praktikai ir teoretikai: Vytautas Kairiūkštis, Bronius Murinas, P.Giedravičius, J.Geniušas, Antanas Jaroševičius, Juozas Keliuotis, Justinas Vienožinskis, Jonas Laužikas, Antanas Maceina ir kiti autoriai.  Knygoje „Tautinis auklėjimas“  Antanas Maceina kalbėdamas apie estetinį ugdymą pabrėžė: „Paišybos pamokų tikslas – išugdyti  ne menininką, o meniškai išlavintą žmogų. Jos rengia ne tapytojus profesionalus, bet moko jaunimą meno reikalus suprasti ir jais gėrėtis...“.

 1929 m. dailės pedagogai pradėti rengti 1922m. įsteigtoje Kauno meno mokykloje. Daugelis šią mokyklą baigusiųjų vėliau tapo žymiais Lietuvos menininkais,  dėstė dailę Lietuvos mokyklose.  Menotyrininkas Ignas Šlapelis, būsimų dailės pedagogų mokytojas gal būt pirmasis Lietuvoje pavartojo terminą „vaikų menas“. Straipsnyje žurnale „Švietimo darbas“, 1929 metais jis rašė  „Įprasta yra žiūrėti su panieka į vaikų meniškus darbus, kaip į grabaliojimą be jokios prasmės. Niekam iš užaugusių žmonių neateina į galvą mintis, kad tas vaikų kreivazojimas galėtų būti menas. Šios klaidingos pažiūros priežasčių reikia ieškoti iš dalies normuojamojoj (absoliutiškojoj) estetikoj, kuri lyg šiol yra giliai įsikerojusi visuomenėj – estetikoj, kuri kėsinosi patiekti tam tikras normas, dėsnius, kuriais einant galima sukurti menas; - iš dalies ir tame įsitikinime, kad menas esąs kažkokios nežemiškos kilmės ir kad jis nusileidžiąs į mūsų ašarų pakalnę tik per išrinktuosius, kurie, be to, yra išėję tam tikrą mokslą, gerai susipažinę su estetikos dėsniais, kuriuos retkarčiais aplankančios mūzos.

Taip žiūrint į meną, žinoma, negali būti kalbos apie vaikų meną“.2

Jaunimo meniniam ugdymui didelį dėmesį skyrė tuo metu sėkmingai veikusios įvairios jaunimo organizacijos - skautai, ateitininkai, pavasarininkai, jaunieji ūkininkai ir kt. Kultūriniu, meniniu švietimu rūpinosi ir jaunimui skirtų žurnalų „Šviesos keliai“, „Mokslo dienos“, „Jaunoji Lietuva“ , „Jaunųjų pasaulis“ leidėjai.

Sovietinio laikotarpio dailės mokymo raidą Lietuvoje būtų galima skirstyti į du tarpsnius. 1945-1960 m. dailės mokyme buvo keliami ideologinio auklėjimo bei praktiniai tikslai, pabrėžiant piešimo kaip plastinės raiškos įgūdžių lavinimo dalyką. 1955 m. išleistoje metodinėje priemonėje (V.Ivanovas „Piešimo mokymas mokykloje“) rašoma: „Teminis piešimas turi didelę reikšmę vaikų komunistiniam auklėjimui. Kalbėdami su vaikais ta arba kita iliustracine piešimo tema, mes ugdome jų meilę tėvynei, tarybinio patriotizmo jausmą, pareigos jausmą“. Septintajame dešimtmetyje meninio ugdymo situacija Lietuvoje ėmė keistis. Nors teoriniame lygmenyje aptariant dailės dalyko tikslus ir uždavinius ideologinė retorika išliko, tačiau keičiantis kultūrinei situacijai respublikoje pedagogų bendruomenėje formavosi naujas požiūris į meninį bei kultūrinį ugdymą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintojo pradžioje įkurtos dailės mokyklos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose. Šiose mokyklose būrėsi savo darbui pasišventę  mokytojų kolektyvai,  ieškoję savitų, kūrybinės pedagogikos idėjomis grindžiamų dailės mokymo metodų. Remtasi tarpukario Lietuvos dailės mokymo patirtimi bei to meto naujausiais meninio ugdymo pedagogikos atradimais Europoje ir JAV, tiesa, tos vakarietiškos idėjos mūsų pedagogus pasiekdavo įvairiais aplinkiniais keliais. Tam tikrą teigiamą įtaką meninio ugdymo plėtrai, darė ir Rusijos senas tradicijas turinti  dailės mokymo, meninio ugdymo sistema. 1967 m. išleistas bene pirmasis vaikų kūrybos albumas Lietuvoje „Sidabriniai rytmečiai“, kuriame reprodukuoti M.K.Čiurlionio vardo vidurinės meno mokyklos Dailės skyriaus moksleivių kūriniai. Vėliau pasirodė vaikų kūrybos albumas „Vaikystės spalvos“ (1972 m.) bei „Sidabriniai rytmečiai“ (antroji knyga, 1976 m.). Šiuose albumuose pateikti vaikų plasinės kūrybos pavyzdžiai bei leidiniuose publikuoti Aldonos Liobytės, Vandos Klikūnienės, Ingridos Korsakaitės įvadiniai straipsniai padarė didelę įtaką kreipiant visos pedagoginės bendruomenės dėmesį į meninį ugdymą, įtvirtinant vaikų meninę kūrybą kaip reikšmingą, visuomenės palaikymo vertą kultūros reiškinį. Vaikų ir jaunimo kultūros plėtrą, moksleivių savarankišką kūrybą žadino ir palankų visuomenės požiūrį į vaikų kūrybą ugdė daugelį metų Lietuvos televizijoje organizuojami vaikų piešinių konkursai „Mano pasaulis“, juos kuravo žymios Lietuvos dailės poedagogės Airytė Sapranavičienė, Jūratė Stauskaitė, Danutė Marija Pročkytė. Meno kultūros ugdytojų, puoselėtojų vardo nusipelno to meto periodinių leidinių vaikams ir mokiniams -  „Genys“, „Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“ redakcijų darbuotuojai, savo iniciatyva organizavę skaitytojų literatūrinius ir plastinės kūrybos konkursus. Lietuvos vaikų ir jaunimo kultūrą savitai praturtino  originalūs profesionalų dailininkų darbai - iliustracijos vaikų periodikoje ir knygų vaikams leidyboje. Vaikų meninės saviriškos išskirtinumą dailės mokymo metodikos leidiniuose  aptarė D. Narvydaitė. Jos knygos-vaikų kūrybos albumai „Piešimo mokymas ikimokykliniame amžiuje“ (1983), „Piešimo mokymas I-III klasėje“ (1975) sutvirtino dailės dalyko kaip vaikų kultūrinės raiškos ugdymo  reikšmę.

Dailės mokymo kokybė kito bei dalyko prestžas švietimo sistemoje augo  bendrojo lavinimo mokyklose pradėjus dirbti profesionaliems dailės pedagogams, kurie buvo rengiami Vilniaus dailės institute  (nuo 1960), Šiaulių pedagoginiame institute (nuo 1968).

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę meninio ugdymo, tame tarpe dailės mokymo svarba visapusiškam asmenybės ugdymui deklaruojama jau pirmuosiuose švietimo reformos dokumentuose, bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo programose. Daugiau nei keturiasdešimtyje bendrojo lavinimo mokyklų buvo vykdomas sustiprintas dailės mokymas. Reformuotoje Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje meniniam ugdymui skirtų pamokų skaičius išaugo nuo 5,5 iki 9.4 proc. bendrojo pamokų skaičiaus. Pradinėse klasėse dėstoma dailė, darbeliai (2 savaitinės pamokos). Kūrybingai dailės pedagogų bendruomenei naujos švietimo reformos gairės meninio ugdymo srityje nebuvo neįveikiams iššūkis. Daugelis dailės mokytojų sovietinėje mokykloje formavo savo asmeninę, nuo ideologinių priesakų nepriklausomą laikyseną, pedagogine ir kūrybine veikla išreiškė savo kultūrines nuostatas, daugelis jų darbą mokykloje vertino kaip reikšmingą kūrybinį darbą, savanorišką kultūrinę misiją, puoselėdami ilgaamžes žmogiškąsias vertybes. Ne vienas dailės mokytojas sovietmetyje sugebėjo savo pedagoginėje veikloje plėtoti ir jungti tautinės kultūros, meninės kūrybos ir šiuolaikinio meno dėmenis. Atsivėrus naujoms galimybėms, jau prmaisiais nepriklausomybės metais ėmė rastis naujos pedagogų iniciatyva kuriamos  meno mokyklos, estetinio ugdymo centrai. Ne vienoje bendrojo lavinimo mokykloje dailės pedagogų pastangomis įrengtos dailės studijų patalpos, keramikos dirbtuvės, dailės galerijos, organizuojamos moksleivių kūrybos parodos, plenerai. Dailės edukaciją daugelis dailės pedagogų - profesionalų suvokia kaip savitą kūrybos sritį, tad nenuostabu, jog pedagoginėje veikloje, kaip įprasta kūrėjams, kai reikia neskaičiuojamos darbo valandos, jei reikia, panaudojami asmeniniai darbo įrankiai, medžiagos įrengimai ir kt. Ten, kur dailės mokytojai sulaukė mokyklos bendruomenių, savivaldybių palaikymo, susiformavo savitos kultūros „salos“. Yra miestų, kur meniniai projektai, kažkada pradėti  kaip dailės būrelio ar mokykliniai projektai jau dešimt ir daugiau metų yra tęstiniai, tapę svarbiais miestelių, miestų kultūrinio gyvenimo akcentais. Šiandien sunku įsivaizduoti Birštono, Druskininkų, Alytaus, Šakių, Utenos, Ukmergės, Radviliškio, Panevėžio, Panevėžio rajono Naujamiesčio, Šiaulių, Kuršėnų, Klaipėdos, Tytuvėnų, Dusetų, Kintų, Šilutės, Kelmės, Kupiškio, Plungės  ir daugelio kitų miestų, miestelių kultūrinį gyvenimą be juose sėkmingai veikiančių dailės ir meno mokyklų, meninio ugdymo centrų ar vidurinėse mokyklose bei gimnazijose rengiamų dailės sklaidos projektų, meno dienų, konkursų, parodų. Prie mokyklų kultūrinio sąjūdžio plėtros prisidėjo ir dešimtmetį (1994-2003) vykdytas Tarptaitinis vaikų piešinių ir plakatų konkursas „Gamtos pasaka“. Jame kasmet dalyvaudavo dešimtys tūkstančių jaunųjų dailininkų. Vaikų kūrybos parodos reengtos Vilniuje ir kituose miestuose. Konkurso eigoje kasmet buvo leidžiami katalogai, vaikų kūrybos reprodukcijos atvirukuose.

Pastarųjų keliolikos metų dailės mokymo organizacinės naujovės: nuo 1995 m. bendrojo lavinimo mokyklų absolventai  gali laikyti pasirenkamąjį dailės brandos egzaminą, nuo 1995 m. vykdomos  dailės olimpiados. 

 Nepriklausomybės metais parašyta daugybė teorinių, metodinių, mokslinių veikalų, skirtų dailės mokymui, bendrųjų ir individualių ugdymo programų ir kt.  Atliktas didžiulis teorinis darbas, tačiau pedagoginė kūryba - nenutrūkstantis procesas. Vienas Lietuvos švietimo reformos kūrėjų Žibartas Jackūnas leidinyje „Lietuvos švietimo reformos kaitos linkmės“ pabrėžė: „...patirtis, kaip ir kompetencija, įkūnija integralią žinių, įgūdžių, vertybinių nuostatų vienovę ir yra tiesioginė ir būtina kiekvienos sėkmingos veiklos sąlyga, todėl švietimo tikslas – plėtoti asmens patirtį yra tolygus jos siekiui – rengti žmogų veiklai, praktiniam gyvenimui, profesiniam darbui. Jos įsitvirtinimas pedagogikos teorijoje ir praktikoje neabejotinai padėtų įveikti švietime tebesireiškiančio neprasmingo akademiškumo tradiciją.“ Ir toliau „....sociokultūrinę kompetencijos patirties principu reikšmę lems ne tiek teorinė jų išraiška švietimo dokumentuose, kiek praktinis jų įgyvendinimas mokyklose.“3

Nepaprastai plėtojantis audiovizualinei medijų kultūrai, kompiuterinėms ir informacinėms technologijoms, keičiantis visuomenės idealams, vykstant kultūriniams ir ekonominiams globalizaciniams procesams meniniam ir kultūriniam ugdymui iškyla nauji iššūkiai. Kultūrologai ir sociologai teigia, jog netolimoje ateityje  sėkmingai vystysis tik kūrybingos, kultūriniu aktyvumu pasižyminčios visuomenės. Perspektyviose pramonės ir gamybos šakose vis didesnę įtaką produkcijos sėkmei turi novatoriški dizainu ir estetika paremti sprendimai. Taigi Lietuvos dailės pedagogams, kaip ir kitų meno dalykų mokytojams, tenka priimti šiuolaikinės visuomenės vystymosi iššūkius. Peršasi vienintelis     atsakymas – tik kūrybine veikla grindžiamas pedagoginis darbas kultūrinio ugdymo nuostatomis besivadovaujančiose bendruomenėse įgalins parengti moderniai  ateičiai pasirengusius žmones.

1. Esmaitis  „Veidrodėlis“ (Piešinių rinkinėlis  paišybos pradžiai) Vilnius, 1921, p. 3

2. Ign. Šlapelis „Švietimo darbas“, 1929, Nr. 6  „Vaikų menas“ p. 494

3. Žibartas Jackūnas. „Lietuvos švietimo reformos kaitos linkmės“ Vilnius, 2006, p.156

Sraipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra"

Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010m. Tiražas 500egz.

 Akmenės krašto muziejus. Moksleivių
edukacinio projekto "Drugeliai" kūrinių ekspozicija.

Dusetų meno mokyklos keramikos muziejuje.
K.K.Šiaulyčio nuotraukos

Vaikų ir jaunimo meninė kultūra. Diagrama

Vaikų ir jaunimo meninė kultūra

„Švietimas yra gyvenimiškai socialinė ugdymo funkcija, kuri reiškiasi bręstančiosios kartos apipavidalinimu kultūrinėmis vertybėmis, kultūros ir kitų švietimo lobių pagalba“.1

Jonas Laužikas

Kazys Kęstutis Šiaulytis 

Vaikų ir jaunimo meninė kultūra 

Meninio ir kultūrinio ugdymo sąveika

Šiandien meninio ugdymo dalykai bendrojo lavinimo programose įprastas reiškinys. Tačiau kiekvieno iš jų kelias į mokyklą turi ilgą, kliūtimis ornamentuotą, prieštaringų atradimų, didaktinių, metodinių ieškojimų istoriją. Meno disciplinoms keliami tikslai, uždaviniai nuolat keitėsi.  Dailė, muzika, jau seniai pripažinti ugdymo „dalyviai“, drama, šokis, kaip dalykai kuriems skirtas laikas ugdymo plane, taip pat jau rado vietą mūsų mokyklose. Kaip pasirenkamieji, papildomieji dalykai bendrajame lavinime yra  pramoninis ir grafinis dizainas, kompiuterinis dizainas, fotomenas, videomenas, medija, chorinis dainavimas, sportiniai ir pramoginiai šokiai, retorikos menas, fitodizainas, grafinis projektavimas, modeliavimas   ir kt. Apie minėtų dalykų tikslus ir uždavinius, reikšmę saviugdos procese, meninių disciplinų, kaip integruojančių visą ugdymą vertė,  jų kultūrinė vertė ir kt. nuolat diskutuojami įvairiais lygmenimis – tiek pedagogų  praktikų, tiek švietimo organizatorių ir edukologijos teoretikų. Matyt, artėjama prie vieno sutarimo. Šie dalykai pirmiausia svarbūs kaip visuminio, kultūrinio, dvasinio ugdymo erdvės. Meno teoretikas prof. A.Gaižutis knygoje „Vaikystė ir grožis“, kuri devintąjame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo tapusi meno pedagogų stalo knyga, rašo:  „Auklėjimas grožiu ir menu nėra priemonė, realizuojanti utilitarinius tikslus, o sudėtinė, integrali žmogaus dvasinės kutūros dalis, turinti savo santykinį autonomiškumą ir tam tikrą istoriškai kintantį turinį. Pagrindinį visų auklėjimo sudedamųjų dalių tikslą – harmoningos asmenybės ugdymą – padeda įgyvendinti estetinio ir meninio auklėjimo specifika.“2 Meninio ugdymo kultūrinę dimensiją pastaruoju metu pabrėžia įvairūs ES, ET, EP, Jungtinių tautų dokumentai, rengiami tarptautiniai kultūrinio ugdymo sklaidos simpoziumai, konferencijos, seminarai. Apie meninio ir kultūrinio ugdymo sanglaudą, integraciją diskutuoja ir tarptautinių meno edukacijos  organizacijų nariai:  dramos/teatro (International Drama/theatre Educators Association), dailės (International Society for Education through Art ), muzikos (International Society for Music Education), meno edukatorių asociacijų sąjunga (World Alliance of IDEA, ISME and InSEA ).

Kultūrinio ugdymo didaktika, integracinės galimybės, metodų paieška, bei įvairių švietimo įstaigų, papildomo ugdymo, muziejų ir kitų  kultūros įstaigų dermė, darnus įsijungimas į ugdymo procesus – tai įdomus pedagoginės kūrybos darbas, kuris veriasi visiems švietimo ir kultūros srityse dirbantiesiems.

Pastaraisiais dešimtmečiais plėtojantis ryšiams su užsienio šalių mokyklomis, dairantis kaip kaimyninėse šalyse plėtojamas kultūrinis ugdymas daug pamatyta ir pritaikyta mūsų švietimo sistemoje. Artimiausia, labiausiai imponuojanti Skandinavijos šalių meninio ir kultūrinio ugdymo patirtis. Apie tokią patirtį rašyta pedagoginėje spaudoje.3 Dabar jau ir mūsuose tapo įprasti meno kultūros  renginiai mokyklose - „meno dienos“, „meno savaitės“, „meno forumai“. Tokie renginiai sutelkia mokyklų bendruomenes, dažnai tampa viso miesto švente. Kaip pavyzdžius paminėsiu Šakių „Varpo“ gimnaziją, kur jau daugiau kaip dešimtmetį rengiamos meno šventės, jose dalyvauja ir menininkai profesionalai, vykdomi integruoti meniniai projektai, mokinių darbai papuošia miesto skverus ir parkus. Kita Šakių mokymo įstaiga, „Žiburio“ gimnazija, lyg lenktyniaudama, kasmet organizuoja meninį renginį „Plyta“, garsėjantį meniniais performansais, instaliacijomis, medija projektais. Utenos dailės mokykloje ne tik veikia keletas muziejų, galerijų, bet ir nuolat vyksta meno kultūros šventės. Iš skandinavų perėmėme dabar jau įprastą sąvoką – vaikų ir jaunimo kultūra. 2007 m. pirmą kartą Lietuvoje paskelbti Vaikų  kultūros metais.

Vaikų meno kultūros amžius

XIX a. pabaigoje XX a.  pradžioje tautų pavasario vėjai, naujo, demokratinio, pažangaus gyvenimo viltys skatino ir jaunuomenės auklėtojus, švietimo ir ugdymo organizatorius pažvelgti į savo veiklos barą, įvertinti ugdymo praktiką iš godojamos ateities perspektyvų.  Danijoje, Italijoje tautinio išsivadavimo kovos iškėlė ir tautinės mokyklos, tautos kultūros puoselėjimo tikslus atitinkančio ugdymo idėjas. Tarsi iš naujo atrastos šeimos, tautos, kultūros galios ir suvokta jų priedermė ir reikalavimai ugdymui. Kartu su naujomis pedagoginėmis idėjomis formavosi naujas požiūris į vaikystę, vaiko teises, vaiko saviugdą, saviraišką, mokymosi ir pažinimo motyvaciją. Šiuolaikiniai kultūros tyrinėtojai teigia, kad naujai įvertinti vaikystę paskatino ir didieji vaikų literatūros klasikai – Hansas Kristijanas Andersenas (1805-1875), Edmondo de Amicis (1846-1908), Carlo Collodi (1826-1890). Didelę įtaką naujos pedagogikos kaip ir vaiko teisių sampratai turėjo  Šv. Jono Bosko (1815-1888) pedagoginė veikla Italijoje. To meto pedagogai susižavėję skaitė švedės Ellen Key  knygą  „Vaiko amžius“ (1909). Lietuvos pedagogas J.Geniušas straipsnyje „Vaikų amžiaus esmė“ (1930) rašo: „švedų rašytioja Elena Key pavadino mūsų amžių „vaiko amžiumi“ . Ji ragina visas tautas, kad jos, naują,  dvidešimtą amžių pradėdamos, liautųsi ėjusios klaidingu keliu, liautųsis skaudusios vaikus, o padarytas jiems skriaudas – kad atitaisytų. Savo knygoje „Vaiko amžiuje“ Key karštai išpeikia XIX amžiaus auklėjimo darbą, kuris namie ir mokykloje nustelbęs vaiko teises būti vaiku ir dildęs vaiko įgimtas individines savybes“.4 Naujo pedagoginio mąstymo rezultatai – tai didesnis dėmesys meniniam ugdymui, vaizdaus mokymo, aktyvių ugdymo metodų pripažinimas. Lietuvoje žymiausias naujų idėjų pedagogikoje šalininkas - Jonas Laužikas.  Savo darbe „Švietimo reforma“(1933) aptardamas reformos būtinybę ir kritikuodamas senosios mokyklos bruožus, jis rašo: 

„Juk vaikas nėra suaugusiojo miniatiūra - vaikas yra savita būtybė, gyvenanti, o ne besiruošianti gyventi, todėl vaikui reikalingos atitinkamos sąlygos, reikalingas gyvenimas. Mokykla, sprausdama vaiką į suaugusiųjų pasaulį, tuo užmuša vaike glūdinčius ir reikalaujančius atsakančios raidos pradus“. 5

 Apžvelgdami nesenai praėjusį XX amžių, galime teigti, jog dėmesio vaiko teisėms, vaikystės idealams nebuvo stokota. Suklestėjo vaikams skirta suaugusiųjų kūryba literatūros, dailės, dramos, muzikos srityse. Pripažintos ir pačių vaikų, kaip kūrėjų pastangos ir jų kultūrinės saviraiškos rezultatai. Vertinama vaikų kūryba, leidžiami vaikų kūrybos albumai, rengiamos parodos, organizuojamos vaikų meno kultūros šventės, sveikinami jaunųjų muzikų pasirodymai.

 Nuosekliausi Europoje buvo skandinavai, jie iš tiesų XX amžių paskelbė vaikų amžiumi. Švedijoje, Danijoje  gimė ir vaikų ir jaunimo kultūros samprata.  Lietuvoje ji aptarta „Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcijoje“, 2008.  

„13. Vaikų ir jaunimo meninę kultūrą sudaro:

13.1. suaugusiųjų kuriama meninė kultūra vaikams: meninė kūryba-dailės, dramos, literatūros, muzikos, medijos, kino meno ir kt. kūriniai. Ekspozicijos ir vykdomi projektai muziejuose, meno galerijose, biliotekose, kultūros centruose. Kūryba pristatoma televizijoje, periodinėje spaudoje, kompiuterinėje aplinkoje, reklamoje. Suaugusiųjų kuriama kultūrinė aplinka – visuomeninės įstaigos, bažnyčios, žaidimų ir sporto aikštelės, įvairios viešosios erdvės, kaip antai parkai, skverai ir kt.;  vaikams kuriama produkcija: žaislai, drabužiai;

13.2. meninė kultūra, kurią suaugusieji kuria kartu su vaikais, speciali laisvalaikio veikla, sporto, meno šventės, kūrybinės dirbtuvės, įvairūs kutūriniai projektai;

13.3. vaikų kuriamos įvairios meninės kultūros formos: vaikų kuriama meninė kultūra ; dailės, literatūros, muzikos kūryba; žaidimų kultūra – tradicinė ir autentiška, pasakų sekimas, skaičiuotės, dainos, mįslės, ritmiški garsai; komunikacinė vaiko kultūra: išraiškos, mimikos ir kt.“6

Vaikų ir jaunimo meno kultūros sudėtinės dalys, sąveika atskleista diagramoje.

Apžvelgdami praėjusį XX amžių galėtume sakyti, kad švedų rašytojos Ellen Key viltys išsipildė - vaiko teisėms visuomenėje, vaikų kultūrinei saviraiškai, švietimui niekada anksčiau nebuvo tiek skirta dėmesio, kaip ką tik praėjusiame amžiuje. Literatūros, dailės, kino, dramos ir kino meno kūrinių, skirtų vaikams gausa, galime tvirtinti, daug kartų lenkia kitų amžių kūrybą vaikams. 

Kultūrinio ugdymo integraciniai aspektai

Vienas svarbiausių pedagoginių lobių, gėrybių – integraciniai ugdymo aspektai. 

Kultūrinis ugdymas integruoja: a) mokymosi turinį,  b) auklėjimą, lavinimąsi, saviugdą, savišvietą, c) ugdymo metodus ir didaktiką, d) ugdymo dalyvius, e) mokyklos bendruomenę ir visuomenę.  Galima būtų pasakyti net plačiau – kultūrinis ugdymas įvesdina jauną žmogų į pasaulį, tai akcentavo A.Gaižutis minėtame veikale.  „Kartais teorijoje ir praktikoje estetinis ir meninis auklėjimas suprantamas siaurąja prasme, kaip būdas ugdyti meninį individo skonį, kaip sugebėjimo suvokti ir vertinti meno kūrinį puoselėjimas, kaip bendrojo dvasingumo skatinimas. Tuo tarpu jis nepalyginamai sudėtingesnis ir neapsiriboja „meno vertintojų“, „žinovų“, gerų suvokėjų“, jautrios publikos rengimu.

Estetinio auklėjimo tikslas formuoti savitą estetinį žmogaus santykį su tikrove (pasauliu). Ne tik su meno sritimi, bet ir su įvairiomis žmogaus veiklos sritimis bei jų rezultatais.“7

Žibartas Jackūnas knygoje „Lietuvos švietimo kaitos linkmės“ aptardamas dabartinę Lietuvos  švietimo reformą, integracinius ugdymo aspektus mini, kaip vieną svarbiausių šiuolaikinio ugdymo uždavinių. Jis rašo: „Ugdymo Lietuvos mokykloje pertvarka siejama, be kita ko, ir su integracinių pradų plėtra ugdymo turinyje bei procese. Integracija, t.y. „savitarpiškas sistemos dalių suderinimas, užtikrinąs jai visumos pusiausvyros būklę“ atveria galimybę meninį ugdymą glaudžiai sieti su socialinio bei kultūrinio gyvenimo realijomis, puoselėti integralią asmenybę, ugdyti visuminę pasaulėvoką, kurti probleminį mokymosiu kontekstą, padedantį aktyviau plėtoti moksleivių mąstymo įgūdžius, jų gyvenimiškąją patirtį ir kompetenciją. Ugdymo integracija remiasi holistinės pedagogikos nuostatomis, kurios darosi vis svarbesnės  šiuolaikinėje pedagokoje ir praktikoje.“8

Kultūrinis bendradarbiavimas
 

 Apžvelgiant kultūrinio ugdymo  raidą, plėtrą, peršasi viena mintis – mokyklos ir kultūros jungčių meninio ugdymo plėtros iniciatoriai visada pirmiausia buvo šviesuomenė, mokinių tėvai, menininkai, kultūros darbuotojai. Jų pastangomis į mokyklą menai, meno šventės ateidavo net sunkiausiais Lietuvai metais. Kultūrinis ugdymas už mokyklos ribų taip pat dažniausiai plėtojasi tėvų, meno žmonių pastangomis. Daugelyje Lietuvos miestų bendruomenių ryžtu įkurti meninio ugdymo centrai, meninio ugdymo studijos. Valstybės lygmenyje priimti svarūs, meninį ir kultūrinį ugymą plėtojantys sprendimai. Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino eilę šios srities dokumentų, sudarė galimybes meninio ugdymo įvairovei bendrojo lavinimo mokykloje, mokinio krepšelyje numatytos lėšos mokinių pažintinei kultūrinei veiklai. Kultūros ministerija vykdo Vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos programą. Kultūrinio ugdymo projektus kasmet rengia šimtai  kultūros įstaigų. Rajonuose, savivaldybėse veikia daugybė vaikų ir jaunimo meno kolektyvų, meninio ugdymo centrų. Radijo, televizijos ir spaudos rėmimo fondas skiria lėšas vaikų ir jaunimo periodiniams leidiniams remti, kultūrinio ugdymo programoms audiovizualinėse medijose finansuoti.   Prasmingas viso kultūrinio peizažo integravimas į ugdymo procesus -  naujas iššūkis pedagogams – kūrėjams.

1. J.Laužikas. „Švietimo integracijos pagrindai“ (1943). Kaunas, 1993,   201 p.

2. A.Gaižutis. „Vaikystė ir grožis“, Kaunas , 1988, 14 p.

3. D. Šiaulytienė. Vaikų ir jaunimo kultūra Skandinavijoje// Mokykla-2000, Nr. 5, p. 18-20

4. J.Geniušas. „Radijo pašnekesiai su mokytojais ir tėvais“. Kaunas, 1930 ,  71 p.

5. J.Laužikas. „Švietimo reforma“ (1933). Rinktiniai raštai, Kaunas, 1997,  84 p.

6. Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcija. Vilnius, 2008

7. Algirdas Gaižutis. „Vaikystė ir grožis“, Kaunas , 1988, 10 p.

6. Žibartas Jackūnas. „Lietuvos švietimo kaitos linkmės“. Vilnius, 2006, 140 p. 

Tarptautinių meno edukacijos organizacijų tinklalapiai: 

International drama/theatre educators association
http://www.idea-org.net/

International society for education through art
http://www.insea.org/

International society for music education
http://www.isme.org/

World Alliance of IDEA, ISME and InSEA

http://www.idea-org.net/en/articles/World_Alliance_of_IDEA_ISME_and_InSEA

Straipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra".
Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010

 2012m. Moksleivių dainų šventės akimirkos.

K.K.Šiaulyčio nuotraukos

Dailės vadovėlis 7 klasei

K.K.Šiaulytis. "Senųjų kultūrų šviesa",
Dailės vadovėlis 7 klasei. 2003m., 2007

Vadovėlio dalys:

Įvadas

Dailė ir komunikacija
Keramika
Senosios civilizacijos
Antika
Popieriaus plastika
Kompozicija

Dailė vasara. Baltijos glėbyje

Dailės vadovėlis 6 klasei

K.K.Šiaulytis. "Mano nauji atradimai",
dailės vadovėlis 6 klasei. 2002 m., 2005 m., 2007 m.

Vadovėlio dalys:
Įvadas

Nuostabus pasaulis
Architektūra
Skulptūra
Dailė ir kultūra
Fotografija
Tautodailė

Dailė vasara