Paroda

Paroda

2014 m. gegužės 2 d., penktadienis

Vaikų ir jaunimo meninė kultūra


„Švietimas yra gyvenimiškai socialinė ugdymo funkcija, kuri reiškiasi bręstančiosios kartos apipavidalinimu kultūrinėmis vertybėmis, kultūros ir kitų švietimo lobių pagalba“.1
Jonas Laužikas
Kazys Kęstutis Šiaulytis 

Vaikų ir jaunimo meninė kultūra 

Meninio ir kultūrinio ugdymo sąveika

Šiandien meninio ugdymo dalykai bendrojo lavinimo programose įprastas reiškinys. Tačiau kiekvieno iš jų kelias į mokyklą turi ilgą, kliūtimis ornamentuotą, prieštaringų atradimų, didaktinių, metodinių ieškojimų istoriją. Meno disciplinoms keliami tikslai, uždaviniai nuolat keitėsi.  Dailė, muzika, jau seniai pripažinti ugdymo „dalyviai“, drama, šokis, kaip dalykai kuriems skirtas laikas ugdymo plane, taip pat jau rado vietą mūsų mokyklose. Kaip pasirenkamieji, papildomieji dalykai bendrajame lavinime yra  pramoninis ir grafinis dizainas, kompiuterinis dizainas, fotomenas, videomenas, medija, chorinis dainavimas, sportiniai ir pramoginiai šokiai, retorikos menas, fitodizainas, grafinis projektavimas, modeliavimas   ir kt. Apie minėtų dalykų tikslus ir uždavinius, reikšmę saviugdos procese, meninių disciplinų, kaip integruojančių visą ugdymą vertė,  jų kultūrinė vertė ir kt. nuolat diskutuojami įvairiais lygmenimis – tiek pedagogų  praktikų, tiek švietimo organizatorių ir edukologijos teoretikų. Matyt, artėjama prie vieno sutarimo. Šie dalykai pirmiausia svarbūs kaip visuminio, kultūrinio, dvasinio ugdymo erdvės. Meno teoretikas prof. A.Gaižutis knygoje „Vaikystė ir grožis“, kuri devintąjame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo tapusi meno pedagogų stalo knyga, rašo:  „Auklėjimas grožiu ir menu nėra priemonė, realizuojanti utilitarinius tikslus, o sudėtinė, integrali žmogaus dvasinės kutūros dalis, turinti savo santykinį autonomiškumą ir tam tikrą istoriškai kintantį turinį. Pagrindinį visų auklėjimo sudedamųjų dalių tikslą – harmoningos asmenybės ugdymą – padeda įgyvendinti estetinio ir meninio auklėjimo specifika.“2 Meninio ugdymo kultūrinę dimensiją pastaruoju metu pabrėžia įvairūs ES, ET, EP, Jungtinių tautų dokumentai, rengiami tarptautiniai kultūrinio ugdymo sklaidos simpoziumai, konferencijos, seminarai. Apie meninio ir kultūrinio ugdymo sanglaudą, integraciją diskutuoja ir tarptautinių meno edukacijos  organizacijų nariai:  dramos/teatro (International Drama/theatre Educators Association), dailės (International Society for Education through Art ), muzikos (International Society for Music Education), meno edukatorių asociacijų sąjunga (World Alliance of IDEA, ISME and InSEA ).
Kultūrinio ugdymo didaktika, integracinės galimybės, metodų paieška, bei įvairių švietimo įstaigų, papildomo ugdymo, muziejų ir kitų  kultūros įstaigų dermė, darnus įsijungimas į ugdymo procesus – tai įdomus pedagoginės kūrybos darbas, kuris veriasi visiems švietimo ir kultūros srityse dirbantiesiems.
Pastaraisiais dešimtmečiais plėtojantis ryšiams su užsienio šalių mokyklomis, dairantis kaip kaimyninėse šalyse plėtojamas kultūrinis ugdymas daug pamatyta ir pritaikyta mūsų švietimo sistemoje. Artimiausia, labiausiai imponuojanti Skandinavijos šalių meninio ir kultūrinio ugdymo patirtis. Apie tokią patirtį rašyta pedagoginėje spaudoje.3 Dabar jau ir mūsuose tapo įprasti meno kultūros  renginiai mokyklose - „meno dienos“, „meno savaitės“, „meno forumai“. Tokie renginiai sutelkia mokyklų bendruomenes, dažnai tampa viso miesto švente. Kaip pavyzdžius paminėsiu Šakių „Varpo“ gimnaziją, kur jau daugiau kaip dešimtmetį rengiamos meno šventės, jose dalyvauja ir menininkai profesionalai, vykdomi integruoti meniniai projektai, mokinių darbai papuošia miesto skverus ir parkus. Kita Šakių mokymo įstaiga, „Žiburio“ gimnazija, lyg lenktyniaudama, kasmet organizuoja meninį renginį „Plyta“, garsėjantį meniniais performansais, instaliacijomis, medija projektais. Utenos dailės mokykloje ne tik veikia keletas muziejų, galerijų, bet ir nuolat vyksta meno kultūros šventės. Iš skandinavų perėmėme dabar jau įprastą sąvoką – vaikų ir jaunimo kultūra. 2007 m. pirmą kartą Lietuvoje paskelbti Vaikų  kultūros metais.

Vaikų meno kultūros amžius


XIX a. pabaigoje XX a.  pradžioje tautų pavasario vėjai, naujo, demokratinio, pažangaus gyvenimo viltys skatino ir jaunuomenės auklėtojus, švietimo ir ugdymo organizatorius pažvelgti į savo veiklos barą, įvertinti ugdymo praktiką iš godojamos ateities perspektyvų.  Danijoje, Italijoje tautinio išsivadavimo kovos iškėlė ir tautinės mokyklos, tautos kultūros puoselėjimo tikslus atitinkančio ugdymo idėjas. Tarsi iš naujo atrastos šeimos, tautos, kultūros galios ir suvokta jų priedermė ir reikalavimai ugdymui. Kartu su naujomis pedagoginėmis idėjomis formavosi naujas požiūris į vaikystę, vaiko teises, vaiko saviugdą, saviraišką, mokymosi ir pažinimo motyvaciją. Šiuolaikiniai kultūros tyrinėtojai teigia, kad naujai įvertinti vaikystę paskatino ir didieji vaikų literatūros klasikai – Hansas Kristijanas Andersenas (1805-1875), Edmondo de Amicis (1846-1908), Carlo Collodi (1826-1890). Didelę įtaką naujos pedagogikos kaip ir vaiko teisių sampratai turėjo  Šv. Jono Bosko (1815-1888) pedagoginė veikla Italijoje. To meto pedagogai susižavėję skaitė švedės Ellen Key  knygą  „Vaiko amžius“ (1909). Lietuvos pedagogas J.Geniušas straipsnyje „Vaikų amžiaus esmė“ (1930) rašo: „švedų rašytioja Elena Key pavadino mūsų amžių „vaiko amžiumi“ . Ji ragina visas tautas, kad jos, naują,  dvidešimtą amžių pradėdamos, liautųsi ėjusios klaidingu keliu, liautųsis skaudusios vaikus, o padarytas jiems skriaudas – kad atitaisytų. Savo knygoje „Vaiko amžiuje“ Key karštai išpeikia XIX amžiaus auklėjimo darbą, kuris namie ir mokykloje nustelbęs vaiko teises būti vaiku ir dildęs vaiko įgimtas individines savybes“.4 Naujo pedagoginio mąstymo rezultatai – tai didesnis dėmesys meniniam ugdymui, vaizdaus mokymo, aktyvių ugdymo metodų pripažinimas. Lietuvoje žymiausias naujų idėjų pedagogikoje šalininkas - Jonas Laužikas.  Savo darbe „Švietimo reforma“(1933) aptardamas reformos būtinybę ir kritikuodamas senosios mokyklos bruožus, jis rašo: 
„Juk vaikas nėra suaugusiojo miniatiūra - vaikas yra savita būtybė, gyvenanti, o ne besiruošianti gyventi, todėl vaikui reikalingos atitinkamos sąlygos, reikalingas gyvenimas. Mokykla, sprausdama vaiką į suaugusiųjų pasaulį, tuo užmuša vaike glūdinčius ir reikalaujančius atsakančios raidos pradus“. 5
 Apžvelgdami nesenai praėjusį XX amžių, galime teigti, jog dėmesio vaiko teisėms, vaikystės idealams nebuvo stokota. Suklestėjo vaikams skirta suaugusiųjų kūryba literatūros, dailės, dramos, muzikos srityse. Pripažintos ir pačių vaikų, kaip kūrėjų pastangos ir jų kultūrinės saviraiškos rezultatai. Vertinama vaikų kūryba, leidžiami vaikų kūrybos albumai, rengiamos parodos, organizuojamos vaikų meno kultūros šventės, sveikinami jaunųjų muzikų pasirodymai.
 Nuosekliausi Europoje buvo skandinavai, jie iš tiesų XX amžių paskelbė vaikų amžiumi. Švedijoje, Danijoje  gimė ir vaikų ir jaunimo kultūros samprata.  Lietuvoje ji aptarta „Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcijoje“, 2008.  
„13. Vaikų ir jaunimo meninę kultūrą sudaro:
13.1. suaugusiųjų kuriama meninė kultūra vaikams: meninė kūryba-dailės, dramos, literatūros, muzikos, medijos, kino meno ir kt. kūriniai. Ekspozicijos ir vykdomi projektai muziejuose, meno galerijose, biliotekose, kultūros centruose. Kūryba pristatoma televizijoje, periodinėje spaudoje, kompiuterinėje aplinkoje, reklamoje. Suaugusiųjų kuriama kultūrinė aplinka – visuomeninės įstaigos, bažnyčios, žaidimų ir sporto aikštelės, įvairios viešosios erdvės, kaip antai parkai, skverai ir kt.;  vaikams kuriama produkcija: žaislai, drabužiai;
13.2. meninė kultūra, kurią suaugusieji kuria kartu su vaikais, speciali laisvalaikio veikla, sporto, meno šventės, kūrybinės dirbtuvės, įvairūs kutūriniai projektai;
13.3. vaikų kuriamos įvairios meninės kultūros formos: vaikų kuriama meninė kultūra ; dailės, literatūros, muzikos kūryba; žaidimų kultūra – tradicinė ir autentiška, pasakų sekimas, skaičiuotės, dainos, mįslės, ritmiški garsai; komunikacinė vaiko kultūra: išraiškos, mimikos ir kt.“6

Vaikų ir jaunimo meno kultūros sudėtinės dalys, sąveika atskleista diagramoje.

Apžvelgdami praėjusį XX amžių galėtume sakyti, kad švedų rašytojos Ellen Key viltys išsipildė - vaiko teisėms visuomenėje, vaikų kultūrinei saviraiškai, švietimui niekada anksčiau nebuvo tiek skirta dėmesio, kaip ką tik praėjusiame amžiuje. Literatūros, dailės, kino, dramos ir kino meno kūrinių, skirtų vaikams gausa, galime tvirtinti, daug kartų lenkia kitų amžių kūrybą vaikams. 

Kultūrinio ugdymo integraciniai aspektai


Vienas svarbiausių pedagoginių lobių, gėrybių – integraciniai ugdymo aspektai. 
Kultūrinis ugdymas integruoja: a) mokymosi turinį,  b) auklėjimą, lavinimąsi, saviugdą, savišvietą, c) ugdymo metodus ir didaktiką, d) ugdymo dalyvius, e) mokyklos bendruomenę ir visuomenę.  Galima būtų pasakyti net plačiau – kultūrinis ugdymas įvesdina jauną žmogų į pasaulį, tai akcentavo A.Gaižutis minėtame veikale.  „Kartais teorijoje ir praktikoje estetinis ir meninis auklėjimas suprantamas siaurąja prasme, kaip būdas ugdyti meninį individo skonį, kaip sugebėjimo suvokti ir vertinti meno kūrinį puoselėjimas, kaip bendrojo dvasingumo skatinimas. Tuo tarpu jis nepalyginamai sudėtingesnis ir neapsiriboja „meno vertintojų“, „žinovų“, gerų suvokėjų“, jautrios publikos rengimu.
Estetinio auklėjimo tikslas formuoti savitą estetinį žmogaus santykį su tikrove (pasauliu). Ne tik su meno sritimi, bet ir su įvairiomis žmogaus veiklos sritimis bei jų rezultatais.“7
Žibartas Jackūnas knygoje „Lietuvos švietimo kaitos linkmės“ aptardamas dabartinę Lietuvos  švietimo reformą, integracinius ugdymo aspektus mini, kaip vieną svarbiausių šiuolaikinio ugdymo uždavinių. Jis rašo: „Ugdymo Lietuvos mokykloje pertvarka siejama, be kita ko, ir su integracinių pradų plėtra ugdymo turinyje bei procese. Integracija, t.y. „savitarpiškas sistemos dalių suderinimas, užtikrinąs jai visumos pusiausvyros būklę“ atveria galimybę meninį ugdymą glaudžiai sieti su socialinio bei kultūrinio gyvenimo realijomis, puoselėti integralią asmenybę, ugdyti visuminę pasaulėvoką, kurti probleminį mokymosiu kontekstą, padedantį aktyviau plėtoti moksleivių mąstymo įgūdžius, jų gyvenimiškąją patirtį ir kompetenciją. Ugdymo integracija remiasi holistinės pedagogikos nuostatomis, kurios darosi vis svarbesnės  šiuolaikinėje pedagokoje ir praktikoje.“8

Kultūrinis bendradarbiavimas
 

 Apžvelgiant kultūrinio ugdymo  raidą, plėtrą, peršasi viena mintis – mokyklos ir kultūros jungčių meninio ugdymo plėtros iniciatoriai visada pirmiausia buvo šviesuomenė, mokinių tėvai, menininkai, kultūros darbuotojai. Jų pastangomis į mokyklą menai, meno šventės ateidavo net sunkiausiais Lietuvai metais. Kultūrinis ugdymas už mokyklos ribų taip pat dažniausiai plėtojasi tėvų, meno žmonių pastangomis. Daugelyje Lietuvos miestų bendruomenių ryžtu įkurti meninio ugdymo centrai, meninio ugdymo studijos. Valstybės lygmenyje priimti svarūs, meninį ir kultūrinį ugymą plėtojantys sprendimai. Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino eilę šios srities dokumentų, sudarė galimybes meninio ugdymo įvairovei bendrojo lavinimo mokykloje, mokinio krepšelyje numatytos lėšos mokinių pažintinei kultūrinei veiklai. Kultūros ministerija vykdo Vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos programą. Kultūrinio ugdymo projektus kasmet rengia šimtai  kultūros įstaigų. Rajonuose, savivaldybėse veikia daugybė vaikų ir jaunimo meno kolektyvų, meninio ugdymo centrų. Radijo, televizijos ir spaudos rėmimo fondas skiria lėšas vaikų ir jaunimo periodiniams leidiniams remti, kultūrinio ugdymo programoms audiovizualinėse medijose finansuoti.   Prasmingas viso kultūrinio peizažo integravimas į ugdymo procesus -  naujas iššūkis pedagogams – kūrėjams.

1. J.Laužikas. „Švietimo integracijos pagrindai“ (1943). Kaunas, 1993,   201 p.
2. A.Gaižutis. „Vaikystė ir grožis“, Kaunas , 1988, 14 p.
3. D. Šiaulytienė. Vaikų ir jaunimo kultūra Skandinavijoje// Mokykla-2000, Nr. 5, p. 18-20
4. J.Geniušas. „Radijo pašnekesiai su mokytojais ir tėvais“. Kaunas, 1930 ,  71 p.
5. J.Laužikas. „Švietimo reforma“ (1933). Rinktiniai raštai, Kaunas, 1997,  84 p.
6. Vaikų ir jaunimo kultūrinio ugdymo koncepcija. Vilnius, 2008
7. Algirdas Gaižutis. „Vaikystė ir grožis“, Kaunas , 1988, 10 p.
6. Žibartas Jackūnas. „Lietuvos švietimo kaitos linkmės“. Vilnius, 2006, 140 p. 

Tarptautinių meno edukacijos organizacijų tinklalapiai: 

International drama/theatre educators association
http://www.idea-org.net/
International society for education through art
http://www.insea.org/
International society for music education
http://www.isme.org/
World Alliance of IDEA, ISME and InSEA

Straipsnis spausdintas leidinyje "Jungtys. Vaikų ir jaunimo meninė kultūra".
Išleido Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. 2010



 2012m. Moksleivių dainų šventės akimirkos.
K.K.Šiaulyčio nuotraukos

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą